Žinodami, jog Raudonės pilis buvo statoma kaip Krišpino Kiršeinšteino rezidencija XVI a. antroje pusėje, matyt, turėtume tam laikotarpiui priskirti ir parko užuomazgą. Juk pilis buvo statoma ją supančioje aplinkoje, ir ta gamtinė aplinka turėjo būti formuojama pagal to meto pragmatinius bei estetinius reikalavimus. Tada Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje, o taip pat kituose kaimyniniuose kraštuose parkų jau buvo. Negalėjo būti išimtis ir Raudonės dvaras. Koks buvo parkas, tikrų žinių nėra. Pirmosios mums žinomos užuominos apie Raudonės parką gana vėlyvos – XVIII a. pradžia. 1717 m. paminėtas čia buvęs itališkas sodas. Tas itališkas parkas (sodas) turėjo egzistuoti jau iš seniau, galbūt nuo to laiko, kai buvo statomi pilies rūmai. Itališkų parkų pradžios kaip tik reikia ieškoti Renesanso epochoje, XVI a., būtent tada, kai buvo statomi rūmai. Krišpinas Kiršeinšteinas, prekiaudamas miško medžiaga, buvodamas Dancige ir kitose vietose, palaikydamas kontaktus su karaliaus dvaru, turėjo būti puikiai susipažinęs su Vakarų idėjomis bei naujausiais pasiekimais ir stiliaus reikalavimais rezidencijų statyboms, o kartu ir parko kūrimo srityje, nes kaip tik statėsi rezidenciją.
Kadangi XVI a. antroje pusėje pirmiausia buvo pastatytas pietinis pilies korpusas ir kiek vėliau šiaurinis, matyt, centrinė parko kompozicijos ašis turėjo vesti į pietinio, gyvenamojo korpuso vidurį, šiuo atveju į didįjį bokštą. Galbūt vaizdingas reginys į Nemuną, šlaito nuolydis sudarė realias galimybes prieš bokštą ir aplink pilį esančią teritoriją sukomponuoti atsižvelgiant į stiliaus reikalavimą: ašies centre dominuojant rūmams su bokštu, kuriamos terasos, laiptai ir pan. Terasų pobūdžio nuolydis į pietvakarius nuo pilies dar pastebimas. Spėjama, kad čia buvęs ir pagrindinis kelias į pilį, kadangi pilies vartai buvę vakarinėje sienoje. Dar viena kompozicinė ašis nuo rūmų, t.y. nuo ūkio tikslams iš pradžiųstatyto šiaurinio korpuso, vedė į šiaurę, į palivarką. Šalia tos ašies, už rūmų ir ūkinės paskirties šiaurinio korpuso, abiejose kelio, vedančio į palivarką, pusėse galėjo būti sukomponuotas simetriškas sodas ir gėlynai.
XVII a. antroje pusėje buvo įvykdyta stambesnė pilies rekonstrukcija (47, 190–191), pastatytas rytinis korpusas, todėl atsižvelgiant į simetrijos reikalavimus, netrukus galėjo pasikeisti ir parko kompozicinė ašis. Galimas daiktas, kad tokio simetriško išplanavimo reliktas yra išlikusi dabartinės pagrindinės alėjos (kaštonų) vieta. Suprantama, kad ir ta centrinė alėja, ir simetriška aikštelė ties rytiniu korpusu, kurios pietinėje dalyje dar 1930 m. būta gyvatvorių, galėjo būti sukurta ir Platono Zubovo valdymo metu, bet tai mažiau tikėtina, nes tuo metu Lietuvoje kaip tik buvo pats angliškų parkų kūrimo įkarštis. O gražus kraštovaizdis, įspūdingi pilies griuvėsiai, kaip tik būtini angliško tipo parkams, čia jau buvo. Todėl turbūt nesuklysime, jeigu landšaftinio parko atsiradimą Raudonėje priskirsime P. Zubovo valdymo laikotarpiui.
Galbūt XIX a. pradžiai turėtume priskirti tvenkinio prie centrinės alėjos atsiradimą. Kasant tvenkinį, matyt, supiltas ir apžvalgos (poilsio) kalnelis. Sprendžiant iš XX a. pirmosios pusės parko schemos, taisyklingo išplanavimo būta ir į šiaurę nuo centrinės alėjos, ties pilimi. Tačiau pagrindinės parko dalies (į rytus nuo pilies) išplanavimas netaisyklingas su kai kuriais taisyklingo plano elementais. Antraeilių vingiuotų takų tinklas yra organiškas ir vaizdingas, kaip sako A.Tauras, bet jo 1959 m. sudaryta parko schema gerokai skiriasi nuo prieškarinės parko schemos.
Neaišku, kokį indėlį į parko istoriją, jo planinę struktūrą įnešė kiti dvaro savininkai – S. Kaisarova ir J. de Faria e Kastro. Matyt, parkas buvo kuriamas iki 1930 m. Rašytiniuose šaltiniuose žinios apie parką skurdžios. 1857 m. D. Afanasjevas pamini, kad Raudonėje yra puikus angliškasparkas ir vaismedžių sodas. Tuo tarpu T. Triplinas, lankęsis Raudonėje 1865 m., rašė, jog kaip rūmus, taip ir parką atkūrusi S. Kaisarova, kad į parką išeinanti terasa prisodinta puikiausių gėlių. Vis dėlto angliškas parkas turėjo išlikti iš Zubovo laikų, nes S. Kaisarovai daugiau turėjo rūpėti pilies atstatymas, o ne parko kūrimas. Parku turbūt buvo susirūpinta kiek vėliau. 1861–1877 m. rekonstruojant pilį, S. Pinkaus nuomone, 25 ha parkas ,,taip pat buvo pertvarkytas: išplanuoti nauji takai ir kaštonais apsodintos alėjos. Prisodinta retesnių medžių: turkiškų riešutų, maumedžių, tujų, šilpušių, mėlynųjų eglių, akacijų. Natūralus aplinkos apželdinimas – ąžuolai, pušys, beržai – taip pat įjungtas į parką. Prie pilies įrengti fontanai. Vanduo į fontanus atvestas iš rytuose buvusio tvenkinio medžio kamienų vamzdžiais (25–27 cm skersmens) per išgremžtą jų šerdyje skylę (15 cm skersmens). Į vakarus nuo pilies ėjo du iš plytų ir akmenų mūryti drenažo vamzdžiai, o į Nemuną – vienas”. Tvenkinys prie įvažiavimo į pilį iškastas ir užtvenktas vėliau, jau po 1876 m. Parke, matyt, buvo atlikti rytinės dalies lygesnių ir drėgnesnių vietų melioravimo darbai.
Kadangi Pirmojo pasaulinio karo metu dvaro savininkas pasitraukė į Rusijos gilumą, o dvare stovėjo vokiečių kariuomenė, be priežiūroslikęs parkas smarkiai nukentėjo. Po karo sugrįžęs į dvarą, Juozas de Faria e Kastro turėjo vėl pradėti parką tvarkyti. 1920 m. laikraštyje ,,Tauta” buvo rašoma, jog ,,apie pilį užveistas labai gražus sodas su daugybe visokių medžių, gyvų tvorų, žolynų”. Straipsnyje neapsieita be romantizavimo: netoli bokšto esąs vadinamasis Balandos kalnelis. Balanda – tai Kęstučio duktė, kuri naktį pasirodanti baltai apsirengusi ir verkianti. Kiek vėliau (1931 m.) su Balanda susijusią legendą atpasakoja ir J. Balčiūnas. Jis rašo, kad ,,prie pilies, šlaite, auga didžiuliai ąžuolai. Po tais ąžuolais yra pasagų pavidalo pakopomis sukrauti akmenų suolai. Spėjama, kad ten galėję būti senovės aukurai, kur melsdavosi lietuviai seniesiems dievams. Dabar čia žemės užgulė ir žolės bei krūmai užaugo. O pasakojama apie tuos akmens suolus, kaip tikras faktas, kad čia kunigaikštytės Balandos, Kęstučio dukters, buvo sėdėta…” Jis taip pat pažymi, kad ,,pilį nepaprastai puošia ir gaivina didžiulis ir senas parkas. Už parko tuojau miškas ir reto gražumo šlaitas…”.
Legendos lieka legendomis, tačiau mus vis dėlto domina pats akmeninių suolų paminėjimo faktas – gal tai galėjo būti itališkojo stiliaus atraminių sienučių likučiai, vėliau paversti suolais. Gal jie kadaise formavo parko terasas.
Prieš perimant dvarą Lietuvos bankui, 1934 m. Juozas de Faria e Kastro rašė, jog Lietuvai pagražinti draugijos skyrius išrinko 30 ha parko ir miško ir nustatė tam tikras taisykles, tačiau tos taisyklės esančios dar nepatvirtintos. Buvo numatoma įsteigti draustinį, paruoštas Raudonės draustinio miško – parko statutas. Jame be kita ko pasakyta, jog reikia įsteigti atitinkamą medelyną, vietoje skirpstų, skroblų, alksnių tarp ąžuolų sodinti pušis.
1959 m. Raudonės parko esamos padėties schemą sudarė A. Tauras. Toje schemoje pažymėta ir keleto egzotiškesnių medžių vieta – sibirinių kėnių, kedrinės pušies, maumedžių, vakarinių tujų, riešutmedžių. A. Tauras pastebi, jog ,,smarkiai sumažėjus gazonų plotui, parko išvaizda pablogėjo”, nes jis įgavo miško parko pobūdį. Raudonės parke gazonai tuo metu sudarė tik 25 procentus. Jie ir toliau mažėja. Stadiono erdvė šiaurinėje dalyje suskaidyta – pratęsiant pagrindinę alėją – jaunų medžių. Šiaurės rytų parko dalyje pasitaiko įdomių, puslankiu susodintų ąžuolų ir eglių grupių. Parko pietvakarinėje dalyje, netoli plento, yra gamtos paminklas – Gedimino ąžuolas, kurio aukštis 25 m, skersmuo – 2,4 m. Pagal A.Taurą, dviliemenio ąžuolo apimtis – 7,3 m. Č. Kudaba nurodo, jog parke yra keli seni medžiai – gamtos paminklai ir kitų kraštų egzotai. A. Nezabitauskas mini sibirinius kėnius, kedrinę pušį, maumedį, šimtametes liepas ir ąžuolus.
Buvę senieji vaismedžių sodai baigia išnykti. Jie buvo dviejose vietose: į vakarus nuo pilies ir į šiaurę – į rytus nuo kelio, vedančio į ūkio sektorių, – dabar gyvenvietės ribose, jau už parko.
Kadangi Raudonės parkas formavosi keletą šimtmečių, kiekviena epocha įnešdavo ką nors nauja, tuo pačiu ir ką nors sunaikindama, todėl šiandien parką, matyt, reikėtų laikyti mišrios planinės struktūros landšaftiniu su daugeliu taisyklingo plano elementų. Atrodo, pats laikas, kad ir mūsų amžius įneštų į parko planinę struktūrą naujų elementų, atsižvelgiant ne tik į nūdienės parkotvarkos reikalavimus, bet ir išsaugojant būdingesnius anoms epochoms bruožus.
Autorius dr. Algirdas Baliulis
Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.