Raudonės parkas

Ži­no­da­mi, jog Rau­do­nės pi­lis bu­vo sta­to­ma kaip Kriš­pi­no Kir­šeinš­tei­no re­zi­den­ci­ja XVI a. ant­ro­je pu­sė­je, ma­tyt, tu­rė­tu­me tam lai­ko­tar­piui pri­skir­ti ir par­ko užuo­maz­gą. Juk pi­lis bu­vo sta­to­ma ją su­pan­čio­je ap­lin­ko­je, ir ta gam­ti­nė ap­lin­ka tu­rė­jo bū­ti for­muo­ja­ma pa­gal to me­to prag­ma­ti­nius bei es­te­ti­nius rei­ka­la­vi­mus. Ta­da Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je ir Len­ki­jo­je, o taip pat ki­tuo­se kai­my­ni­niuo­se kraš­tuo­se par­kų jau bu­vo. Ne­ga­lė­jo bū­ti iš­im­tis ir Rau­do­nės dva­ras. Koks bu­vo par­kas, tik­rų ži­nių nė­ra. Pir­mo­sios mums ži­no­mos užuo­mi­nos apie Rau­do­nės par­ką ga­na vė­ly­vos – XVIII a. pra­džia. 1717 m. pa­mi­nė­tas čia bu­vęs ita­liš­kas so­das. Tas ita­liš­kas par­kas (so­das) tu­rė­jo eg­zis­tuo­ti jau iš se­niau, gal­būt nuo to lai­ko, kai bu­vo sta­to­mi pi­lies rū­mai. Ita­liš­kų par­kų pra­džios kaip tik rei­kia ieš­ko­ti Re­ne­san­so epo­cho­je, XVI a., bū­tent ta­da, kai bu­vo sta­to­mi rū­mai. Kriš­pi­nas Kir­šeinš­tei­nas, pre­kiau­da­mas miš­ko me­džia­ga, bu­vo­da­mas Dan­ci­ge ir ki­to­se vie­to­se, pa­lai­ky­da­mas kon­tak­tus su ka­ra­liaus dva­ru, tu­rė­jo bū­ti pui­kiai su­si­pa­ži­nęs su Va­ka­rų idė­jo­mis bei nau­jau­siais pa­sie­ki­mais ir sti­liaus rei­ka­la­vi­mais re­zi­den­ci­jų sta­ty­boms, o kar­tu ir par­ko kū­ri­mo sri­ty­je, nes kaip tik sta­tė­si re­zi­den­ci­ją.

Ka­dan­gi XVI a. ant­ro­je pu­sė­je pir­miau­sia bu­vo pa­sta­ty­tas pie­ti­nis pi­lies kor­pu­sas ir kiek vė­liau šiau­ri­nis, ma­tyt, cen­tri­nė par­ko kom­po­zi­ci­jos ašis tu­rė­jo ves­ti į pie­ti­nio, gy­ve­na­mo­jo kor­pu­so vi­du­rį, šiuo at­ve­ju į di­dį­jį bokš­tą. Gal­būt vaiz­din­gas re­gi­nys į Ne­mu­ną, šlai­to nuo­ly­dis su­da­rė re­a­lias ga­li­my­bes prieš bokš­tą ir ap­link pi­lį esan­čią te­ri­to­ri­ją su­kom­po­nuo­ti at­si­žvel­giant į sti­liaus rei­ka­la­vi­mą: ašies cen­tre do­mi­nuo­jant rū­mams su bokš­tu, ku­ria­mos te­ra­sos, laip­tai ir pan. Te­ra­sų po­bū­džio nuo­ly­dis į piet­va­ka­rius nuo pi­lies dar pa­ste­bi­mas. Spė­ja­ma, kad čia bu­vęs ir pa­grin­di­nis ke­lias į pi­lį, ka­dan­gi pi­lies var­tai bu­vę va­ka­ri­nė­je sie­no­je. Dar vie­na kom­po­zi­ci­nė ašis nuo rū­mų, t.y. nuo ūkio tiks­lams iš pra­džiųsta­ty­to šiau­ri­nio kor­pu­so, ve­dė į šiau­rę, į pa­li­var­ką. Ša­lia tos ašies, už rū­mų ir ūki­nės pa­skir­ties šiau­ri­nio kor­pu­so, abie­jo­se ke­lio, ve­dan­čio į pa­li­var­ką, pu­sė­se ga­lė­jo bū­ti su­kom­po­nuo­tas si­met­riš­kas so­das ir gė­ly­nai.

XVII a. ant­ro­je pu­sė­je bu­vo įvyk­dy­ta stam­bes­nė pi­lies re­konst­ruk­ci­ja (47, 190–191), pa­sta­ty­tas ry­ti­nis kor­pu­sas, todėl at­si­žvel­giant į si­met­ri­jos rei­ka­la­vi­mus, ne­tru­kus ga­lė­jo pa­si­keis­ti ir par­ko kom­po­zi­ci­nė ašis. Ga­li­mas daik­tas, kad to­kio si­met­riš­ko iš­pla­na­vi­mo re­lik­tas yra iš­li­ku­si da­bar­ti­nės pa­grin­di­nės alė­jos (kaš­to­nų) vie­ta. Su­pran­ta­ma, kad ir ta cen­tri­nė alė­ja, ir si­met­riš­ka aikš­te­lė ties ry­ti­niu kor­pu­su, ku­rios pie­ti­nė­je da­ly­je dar 1930 m. bū­ta gy­va­tvorių, ga­lė­jo bū­ti su­kur­ta ir Pla­to­no Zu­bo­vo val­dy­mo me­tu, bet tai ma­žiau ti­kė­ti­na, nes tuo me­tu Lie­tu­vo­je kaip tik bu­vo pats an­gliš­kų par­kų kū­ri­mo įkarš­tis. O gra­žus kraš­to­vaiz­dis, įspū­din­gi pi­lies griu­vė­siai, kaip tik bū­ti­ni an­gliš­ko ti­po par­kams, čia jau bu­vo. To­dėl tur­būt ne­su­kly­si­me, jei­gu land­šaf­ti­nio par­ko at­si­ra­di­mą Rau­do­nė­je pri­skir­si­me P. Zu­bo­vo val­dy­mo lai­ko­tar­piui.

Gal­būt XIX a. pra­džiai tu­rė­tu­me pri­skir­ti tven­ki­nio prie cen­tri­nės alė­jos at­si­ra­di­mą. Ka­sant tven­ki­nį, ma­tyt, su­pil­tas ir ap­žval­gos (po­il­sio) kal­ne­lis. Spren­džiant iš XX a. pir­mo­sios pu­sės par­ko sche­mos, tai­syk­lin­go iš­pla­na­vi­mo bū­ta ir į šiau­rę nuo cen­tri­nės alė­jos, ties pi­li­mi. Ta­čiau pa­grin­di­nės par­ko da­lies (į ry­tus nuo pi­lies) iš­pla­na­vi­mas ne­tai­syk­lin­gas su kai ku­riais tai­syk­lin­go pla­no ele­men­tais. Ant­ra­ei­lių vin­giuo­tų ta­kų tin­klas yra or­ga­niš­kas ir vaiz­din­gas, kaip sa­ko A.Tau­ras, bet jo 1959 m. su­da­ry­ta par­ko sche­ma ge­ro­kai ski­ria­si nuo prieš­ka­ri­nės par­ko sche­mos.

Ne­aiš­ku, ko­kį in­dė­lį į par­ko is­to­ri­ją, jo pla­ni­nę struk­tū­rą įne­šė ki­ti dva­ro sa­vi­nin­kai – S. Kai­sa­ro­va ir J. de Fa­ria e Kast­ro. Ma­tyt, par­kas bu­vo ku­ria­mas iki 1930 m. Ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se ži­nios apie par­ką skur­džios. 1857 m. D. Afa­nas­je­vas pa­mi­ni, kad Rau­do­nė­je yra pui­kus an­gliš­kaspar­kas ir vais­me­džių so­das. Tuo tar­pu T. Tri­pli­nas, lan­kę­sis Rau­do­nė­je 1865 m., ra­šė, jog kaip rū­mus, taip ir par­ką at­kū­ru­si S. Kai­sa­ro­va, kad į par­ką iš­ei­nan­ti te­ra­sa pri­so­din­ta pui­kiau­sių gė­lių. Vis dėl­to an­gliš­kas par­kas tu­rė­jo iš­lik­ti iš Zu­bo­vo lai­kų, nes S. Kai­sa­ro­vai dau­giau tu­rė­jo rū­pė­ti pi­lies at­sta­ty­mas, o ne par­ko kū­ri­mas. Par­ku tur­būt bu­vo su­si­rū­pin­ta kiek vė­liau. 1861–1877 m. re­konst­ruo­jant pi­lį, S. Pin­kaus nuo­mo­ne, 25 ha par­kas ,,taip pat bu­vo per­tvar­ky­tas: iš­pla­nuo­ti nau­ji ta­kai ir kaš­to­nais ap­so­din­tos alė­jos. Pri­so­din­ta re­tes­nių me­džių: tur­kiš­kų rie­šu­tų, mau­me­džių, tu­jų, šil­pu­šių, mė­ly­nų­jų eg­lių, aka­ci­jų. Na­tū­ra­lus ap­lin­kos ap­žel­di­ni­mas – ąžuo­lai, pu­šys, ber­žai – taip pat įjung­tas į par­ką. Prie pi­lies įreng­ti fon­ta­nai. Van­duo į fon­ta­nus at­ves­tas iš ry­tuo­se bu­vu­sio tven­ki­nio me­džio ka­mie­nų vamz­džiais (25–27 cm sker­smens) per iš­gremž­tą jų šer­dy­je sky­lę (15 cm sker­smens). Į va­ka­rus nuo pi­lies ėjo du iš ply­tų ir ak­me­nų mū­ry­ti dre­na­žo vamz­džiai, o į Ne­mu­ną – vie­nas”. Tven­ki­nys prie įva­žia­vi­mo į pi­lį iš­kas­tas ir už­tvenk­tas vė­liau, jau po 1876 m. Par­ke, ma­tyt, bu­vo at­lik­ti ry­ti­nės da­lies ly­ges­nių ir drėg­nes­nių vie­tų me­lio­ra­vi­mo dar­bai.

Ka­dan­gi Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu dva­ro sa­vi­nin­kas pa­si­trau­kė į Ru­si­jos gi­lu­mą, o dva­re sto­vė­jo vo­kie­čių ka­riuo­me­nė, be prie­žiū­rosli­kęs par­kas smar­kiai nu­ken­tė­jo. Po ka­ro su­grį­žęs į dva­rą, Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro tu­rė­jo vėl pra­dė­ti par­ką tvar­ky­ti. 1920 m. laik­raš­ty­je ,,Tau­ta” bu­vo ra­šo­ma, jog ,,apie pi­lį už­veis­tas la­bai gra­žus so­das su dau­gy­be vi­so­kių me­džių, gy­vų tvo­rų, žo­ly­nų”. Straips­ny­je neap­si­ei­ta be ro­man­ti­za­vi­mo: ne­to­li bokš­to esąs va­di­na­ma­sis Ba­lan­dos kal­ne­lis. Ba­lan­da – tai Kęs­tu­čio duk­tė, ku­ri nak­tį pa­si­ro­dan­ti bal­tai ap­si­ren­gu­si ir ver­kian­ti. Kiek vė­liau (1931 m.) su Ba­lan­da su­si­ju­sią le­gen­dą at­pa­sa­ko­ja ir J. Bal­čiū­nas. Jis ra­šo, kad ,,prie pi­lies, šlai­te, au­ga di­džiu­liai ąžuo­lai. Po tais ąžuo­lais yra pa­sa­gų pa­vi­da­lo pa­ko­po­mis su­krau­ti ak­me­nų suo­lai. Spė­ja­ma, kad ten ga­lė­ję bū­ti se­no­vės au­ku­rai, kur mels­da­vo­si lie­tu­viai se­nie­siems die­vams. Da­bar čia že­mės už­gu­lė ir žo­lės bei krū­mai už­au­go. O pa­sa­ko­ja­ma apie tuos ak­mens suo­lus, kaip tik­ras fak­tas, kad čia ku­ni­gaikš­ty­tės Ba­lan­dos, Kęs­tu­čio duk­ters, bu­vo  sė­dė­ta…” Jis taip pat pa­žy­mi, kad ,,pi­lį ne­pa­pras­tai puo­šia ir gai­vi­na di­džiu­lis ir se­nas par­kas. Už par­ko tuo­jau miš­kas ir re­to gra­žu­mo šlai­tas…”.

Le­gen­dos lie­ka le­gen­do­mis, ta­čiau mus vis dėl­to do­mi­na pats ak­me­ni­nių suo­lų pa­mi­nė­ji­mo fak­tas – gal tai ga­lė­jo bū­ti ita­liš­ko­jo sti­liaus at­ra­mi­nių sie­nu­čių li­ku­čiai, vė­liau pa­vers­ti suo­lais. Gal jie ka­dai­se for­ma­vo par­ko te­ra­sas.

Prieš pe­ri­mant dva­rą Lie­tu­vos ban­kui, 1934 m. Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro ra­šė, jog Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­jos sky­rius iš­rin­ko 30 ha par­ko ir miš­ko ir nu­sta­tė tam tik­ras tai­syk­les, ta­čiau tos tai­syk­lės esan­čios dar ne­pa­tvir­tin­tos. Bu­vo nu­ma­to­ma įsteig­ti draus­ti­nį, pa­ruoš­tas Rau­do­nės draus­ti­nio miš­ko – par­ko sta­tu­tas. Ja­me be ki­ta ko pa­sa­ky­ta, jog rei­kia įsteig­ti ati­tin­ka­mą me­de­ly­ną, vie­to­je skirps­tų, skrob­lų, alks­nių tarp ąžuo­lų so­din­ti pu­šis.

1959 m. Rau­do­nės par­ko esa­mos pa­dė­ties sche­mą su­da­rė A. Tau­ras. To­je sche­mo­je pa­žy­mė­ta ir ke­le­to eg­zo­tiš­kes­nių me­džių vie­ta – si­bi­ri­nių kė­nių, ked­ri­nės pu­šies, mau­me­džių, va­ka­ri­nių tu­jų, rie­šut­me­džių. A. Tau­ras pa­ste­bi, jog ,,smar­kiai su­ma­žė­jus ga­zo­nų plo­tui, par­ko iš­vaiz­da pa­blo­gė­jo”, nes jis įga­vo miš­ko par­ko po­bū­dį. Rau­do­nės par­ke ga­zo­nai tuo me­tu su­da­rė tik 25 pro­cen­tus. Jie ir to­liau ma­žė­ja. Sta­dio­no erd­vė šiau­ri­nė­je da­ly­je su­skai­dy­ta – pra­tę­siant pa­grin­di­nę alė­ją – jau­nų me­džių. Šiau­rės  ry­tų par­ko da­ly­je pa­si­tai­ko įdo­mių, pus­lan­kiu su­so­din­tų ąžuo­lų ir eg­lių gru­pių. Par­ko piet­va­ka­ri­nė­je da­ly­je, ne­to­li plen­to, yra gam­tos pa­min­klas – Ge­di­mi­no ąžuo­las, ku­rio aukš­tis 25 m, sker­smuo – 2,4 m. Pa­gal A.Tau­rą, dvi­lie­me­nio ąžuo­lo ap­im­tis – 7,3 m. Č. Ku­da­ba nu­ro­do, jog par­ke yra ke­li se­ni me­džiai – gam­tos pa­min­klai  ir ki­tų kraš­tų eg­zo­tai. A. Ne­za­bi­taus­kas mi­ni si­bi­ri­nius kė­nius, ked­ri­nę pu­šį, mau­me­dį, šim­ta­me­tes lie­pas ir ąžuo­lus.

Bu­vę se­nie­ji vais­me­džių so­dai bai­gia iš­nyk­ti. Jie bu­vo dvie­jo­se vie­to­se: į va­ka­rus nuo pi­lies ir į šiau­rę – į ry­tus nuo ke­lio, ve­dan­čio į ūkio sek­to­rių, – da­bar gy­ven­vie­tės ri­bo­se, jau už par­ko.

Ka­dan­gi Rau­do­nės par­kas for­ma­vo­si ke­le­tą šimt­me­čių, kiek­vie­na epo­cha įneš­da­vo ką nors nau­ja, tuo pa­čiu ir ką nors su­nai­kin­da­ma, to­dėl šian­dien par­ką, ma­tyt, rei­kė­tų lai­ky­ti miš­rios pla­ni­nės struk­tū­ros land­šaf­ti­niu su dau­ge­liu tai­syk­lin­go pla­no ele­men­tų. At­ro­do, pats lai­kas, kad ir mū­sų am­žius įneš­tų į par­ko pla­ni­nę struk­tū­rą nau­jų ele­men­tų, at­si­žvel­giant ne tik į nū­die­nės par­kot­var­kos rei­ka­la­vi­mus, bet ir iš­sau­go­jant bū­din­ges­nius anoms epo­choms bruo­žus.

Autorius dr. Algirdas Baliulis

Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.