Kaip ir kiekvienas dvaras, taip ir Raudonė turėjo savo malūną. Nors 1711 m. inventoriuje malūnas ir neminimas, tačiau netrukus jis atsiranda. 1711 m. paminėta, jog išėjus pro pilies vartus ir einant į palivarką (buvusį į šiaurę nuo pilies) dešinėje pusėje buvo ratinė, o toliau ūkio pastatai.
1717 m. paminėta, kad Raudonėje be pilies yra karčema ir malūnas. Nors ir pasakyta, kad malūnas ir karčema yra prie pat pilies („pod samym zamkiem“), galbūt turėtume suprasti, jog malūnas buvo nelabai toli nuo pilies, prie palivarko, nes ten pat minimi ir palivarko pastatai. Tikriausiai malūnas buvo ant Raudonės upelio, tačiau iki mūsų dienų neišliko. 1842 m. S. Kaisarovai formaliai nuperkant dvarą paminėti keli malūnai, tačiau konkreti jų vieta nenurodyta. 1859 m. malūnas minimas ir Raudonėje.
Dabar egzistuojančio malūno istorija XVIII a. pradžios nesiekia. Šis malūnas savo architektūros formomis nesiskiria nuo pilies ir aiškiai yra to paties autoriaus, kuris rekonstravo pilį, kūrinys. Kaip ir pilies, taip ir malūno autoriumi reikėtų laikyti architektą Štegemaną.
Tas pastatas, matyt, buvo pradėtas statyti apie 1860 m. 1875–1876 m. Napoleono Ordos piešinyje to pastato kampas jau nupieštas. Vadinasi, jo sienos jau buvo pastatytos, tačiau kažin ar jis buvo įrengtas, nes tuo metu nebuvo įrengta ir pilis. Dvaro savininkė S. Kaisarova dar tebegyveno mediniame name, stovinčiame šiauriniame parko pakraštyje. Tas namas drauge su visu Kaisarovos turtu sudegė 1877 m. Jeigu jau dvaro savininkė gyveno ne pilyje ir jeigu būtų buvęs įrengtas dabartinio malūno pastatas, tai ji būtų galėjusi jame apsigyventi, kadangi tas pastatas buvo pastatytas ne malūnui, o dvaro ūkio reikalams – tarnų gyvenamosioms patalpoms, ratinei, arklidei. Vidus, matyt, įrengtas po 1877 metų. Dar po Pirmojo pasaulinio karo tame pastate buvo gyvenama, stovėjo Juozo de Faria e Kastro žirgai, karietos ir vežimai, kai kuriose patalpose buvo pilami javai. Pastarąjį faktą minėjo ir senas vietos gyventojas Jonas Stirbys, gyvenęs Raudonėje nuo mažens. Tai, kad pastatas buvo skirtas ne malūnui, patvirtina ir vėlesni archyviniai dokumentai.
Juozas de Faria e Kastro, siūlydamas dvarą pirkti Kauno metropolijos kurijai, rašo, jog „garinis valcų malūnas pastatytas (vadinasi – įrengtas) vokiečių firmos „Gebr. Seck–Dresden“, turįs visas reikalingas mašinas aukščiausios rūšies miltams gaminti; dirbant dėl vietinės klientūros malūnas gali duoti per metus vidutiniškai 20 000 litų gryno pelno, o tai sudaro gerą paramą pilies ir ūkio užlaikymui“. 1932 m. Juozo de Faria e Kastro prašyme Žemės ūkio ministrui nurodyta, jog Raudonės malūnas įrengtas 1924 metais, o tame pačiame pastate spirito varykla – 1923 metais, Pramedžiavos malūnas – 1921 m. Taigi pirminė pastato paskirtis buvo tarnų gyvenamosios ir ūkinės paskirties patalpos, bet ne malūnas.
Vykdant žemės reformą Juozui de Faria e Kastro prie leistinos žemės normos (80 ha) buvo papildomai priskirta ir 8,17 ha teritorija aplink pilį ir malūną, pavadinta pramonės įmonės sklypu. Tame sklype buvo pilis, malūnas – bravoras, pieninė. Dalį sklypo – 1,17 ha – užėmė miškas (matyt, parkas). Sklypo dalyje buvo vaismedžiai, 1930 m. įkainoti 2249 litų. Malūnas – bravoras (42,5 m ilgio, 22.5 m pločio, 5,1 m aukščio), dengtas skarda, plytinis, įvertintas 50 000 litų (tik pastatas). Jame buvusios dvejos girnos su transmisijomis ir įtaisymais – 6000 litų; keturios poros valcų – 94 000 litų; garo lokomobilis su dinamo mašina (elektros srovė buvo tiekiama piliai) įvertintas 12 000 litų; spirito varykla su visais įtaisymais ir įrengimais – 30 000 litų.
1932 m. atlikus perkainavimą, pilis įkainota 500 000 litų.
Kadangi malūną savininkas dar buvo įkeitęs Zizeliui Gordonui ir Joseliui Blochui už 100 000 litų (arba 10 000 dolerių), pastarieji norėjo perimti ir visą pramonės įmonės sklypą su pilimi. 1934 m. spalio 15 d. varžytynes laikant neįvykusiomis ir visuomenei išreiškus susirūpinimą pilies likimu, 1936 m. malūną kartu su pilimi už skolas perėmė Lietuvos bankas. 1939 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos banko valdyba pranešė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Lietuvos kultūros paminklų konservatoriui, jog „pilies ir malūno skardos stogą tvarko ir dažo raudonais suriko dažais“. Tačiau sutvarkytas ir nudažytas stogas karo metu nukentėjo nuo skeveldrų.
Pokario metais čia veikė valstybinis malūnas, buvo įrengta lentpjūvė.
Sprendžiant iš pastato išorės, atrodo, jog centrinės pastato dalies pastogė nesiderina prie visos pastato architektūros. Centrinės dalies stogas (rytų – vakarų kryptimi), matyt, turėjo būti lygus, be antstato. Pastarasis galbūt įrengtas talpinant malūno įrenginius, 1924 metais. Šią prielaidą gali patvirtinti ar paneigti architektūriniai pastato tyrimai, nes senesnės ikonografinės medžiagos, kurioje būtų pavaizduotas visas malūnas, nerasta.
Autorius dr. Algirdas Baliulis
Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.