Raudonės mokykla

Lie­tu­vo­je yra de­vy­nios Rau­do­nės, dar de­šim­ta – Rau­do­nė­lė, bet tik­tai vie­no­je, mū­sų Rau­do­nė­je, te­bes­to­vi XVI am­žiaus re­ne­san­si­nė pi­lis, o to­je pi­ly­je buvo Rau­do­nės mo­kyk­la.

Iš­ta­kos. Val­di­nė pra­džios mo­kyk­la Rau­do­nė­je įsteig­ta 1865 me­tais, ca­rų val­dy­mo lai­kais. Mat pa­grin­di­nis vaid­muo Lie­tu­vos ru­si­ni­mo pro­gra­mo­je tu­rė­jo tek­ti mo­kyk­lai, ypač pra­di­nei. Tai bu­vo įpras­ti­nė ru­siš­ka liau­dies mo­kyk­la – tri­me­tė, dės­to­mo­ji kal­ba – ru­sų, mo­ky­to­jai – ru­sai, lie­tu­viš­kai kal­bė­ti draus­ta, baus­ta už tai – ,,gė­dos len­ta” po kak­lu, ne­šio­si tol, kol už­si­mir­šęs su­šneks ki­tas… To­kia mo­kyk­la Rau­do­nė­je vei­kė iki Di­džio­jo ka­ro (bu­vo toks ge­ras Pirmo pa­sau­li­nio ka­ro pa­va­di­ni­mas žmo­nių kal­bo­je). Tie­sa, 1905–1908 m., jau at­ga­vus lie­tu­viš­ką spau­dą, čia dir­bo lie­tu­vis mo­ky­to­jas Jo­nas Mi­siu­re­vi­čius. Po jo – vėl mo­ky­to­jai, ne­mo­kan­tys lie­tu­viš­kai. O dve­jus me­tus (1914–1916) Rau­do­nė­je mo­kyk­la bu­vo vi­sai už­da­ry­ta.

Vo­kie­ti­ja už­ėmė Lie­tu­vą 1915 m. va­sa­rą ir oku­pa­vus iš­lai­kė iki 1918 m. ru­dens. Tuos tre­jus me­tus Lie­tu­vos švie­ti­mą tvar­kė vo­kie­čių ka­ri­nė va­do­vy­bė. Mo­kyk­lo­se ru­sų kal­bą ir ru­siš­kus va­do­vė­lius var­to­ti bu­vo už­draus­ta 1915 m. spa­lio 27 d., dės­to­mą­ja kal­ba pa­skelb­ta gim­to­ji. Vo­kie­čiai or­ga­ni­za­vo mo­ky­to­jų kur­sus, ži­no­ma, sa­vais tiks­lais. To­kius kur­sus Kau­ne bai­gęs Pra­nas Štu­las iš Ka­niū­kų kai­mo pra­dė­jo dirb­ti vėl at­si­da­riu­sio­je Rau­do­nės pra­džios mo­kyk­lo­je (1916–1918 m.). I sky­riu­je mo­ky­ta ti­ky­bos, kal­bos (lie­tu­vių ir vo­kie­čių), arit­me­ti­kos, dai­na­vi­mo, gim­nas­ti­kos; II ir III sky­riu­ose – dar is­to­ri­jos, ge­og­ra­fi­jos, gam­tos m., pai­šy­bos, rank­dar­bių, dar­ži­nin­kys­tės (bū­ti­nai!). Tai lie­tu­viš­kos mo­kyk­los Rau­do­nė­je pra­džia.

Po Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo 1918 m. va­sa­rio 16 d. jau sa­va val­džia pa­sky­rė čia mo­ky­to­ją Mo­tie­jų Grūz­dai­tį, o po kiek lai­ko ir an­trą – Ju­lių Liut­kų. Vė­liau čia dir­bo ne­ma­žai ge­rų, švie­sių mo­ky­to­jų. Tai An­ta­nas Nik­šas, So­fi­ja Nik­šie­nė (ku­ni­go vie­nuo­lio Ju­liaus Sas­naus­ko mo­čiu­tė, jį už­au­gi­nu­si – tik jau ne Rau­do­nė­je), Eu­ge­ni­ja Stul­gins­kai­tė-Či­čir­kie­nė (pre­zi­den­to Alek­san­dro Stul­gins­kio bro­lio duk­tė), il­giau­siai čia dir­bu­si; bu­vo at­kel­ta iš Kra­žių gim­na­zi­jos, Pirmo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais mo­kiu­sis Vo­ro­ne­že; g. 1897 m. ko­vo 19 d., mi­ru­si 80 m., pa­lai­do­ta Rau­do­nė­je. Ki­ti – Mor­ta Sta­nio­ny­tė-Zing­fel­die­nė, Ge­nu­tė Vin­ge­vi­čai­tė (trum­pai), Ma­sai­ty­tė, Ve­ro­ni­ka Le­be­dins­kie­nė, So­fi­ja Pau­laus­kie­nė, Ja­su­ky­nas, An­ta­nas Juo­de­lis, trem­ti­nys, Grė­tė Kun­ky­tė-Sta­nai­tie­nė (ne­il­gai), – at­bė­gu­si iš hit­le­ri­nin­kų už­grob­tos Klai­pė­dos, ben­dra­vu­si su Ie­va Si­mo­nai­ty­te. Jie pa­reng­da­vo raš­tin­gus žmo­nes.

Jau 1920 me­tais Stei­gia­ma­sis Sei­mas iš­lei­do Pra­džios mo­kyk­lų įsta­ty­mą; nu­sta­ty­ta, kad ket­ve­rių me­tų pra­di­nė mo­kyk­la pri­va­lo­ma. Mo­kė­ta įgy­ven­din­ti įsta­ty­me su­for­mu­luo­tą pra­di­nės mo­kyk­los tiks­lą: ,,Pra­džios mo­kyk­los tiks­las yra teik­ti Lie­tu­vos jau­ni­mui pra­džios moks­lo ži­nių, ug­dy­ti jo dva­sios bei kū­no pa­jė­gas, mo­ky­ti jį Lie­tu­vą my­lė­ti, bran­gin­ti ir jai au­ko­tis”. Iš to bu­vo ga­li­ma at­pa­žin­ti prieš­ka­rio mo­ki­nius. Pra­džios mo­kyk­la au­go, pri­si­dė­jo V, VI sky­rius – kaip ir vi­soje Lie­tu­voje. Se­na­sis mo­kyk­los pa­sta­tas pa­kal­nė­je pa­si­da­rė ankš­tas, VI sky­rių pri­ėmė Ra­ga­zai: jų di­de­lis na­mas bu­vo čia pat, tik ant kal­no. Ka­ro pa­bai­go­je jie su­de­gė. Po ka­ro te­ko glaus­tis gy­ven­to­jų na­me­liuo­se – pas Va­si­liaus­kus, Ba­ka­nus. Iki 1945 m. Rau­do­nė­je bu­vo tik pra­di­nė mo­kyk­la.

Vi­du­ri­nė. 1945 m. rug­sė­jo 1 d. įku­ria­ma Rau­do­nės pro­gim­na­zi­ja (pu­sė gim­na­zi­jos). Tuo me­tu Rau­do­nės vals­čius pri­klau­sė Ra­sei­nių ap­skri­čiai (iki 1947 m. pa­bai­gos, kai at­si­ra­do Jur­bar­ko ap­skri­tis; 1950 m. ap­skri­tys ir vals­čiai per­tvar­ky­ti į ra­jo­nus). Apie kū­ri­mą­si gra­žiai pa­pa­sa­ko­jo pir­ma­sis di­rek­to­rius Ig­nas Rai­nys, te­be­gy­ve­nan­tis Kau­ne, Vi­li­jam­po­lė­je. Prieš tai jis jau bu­vo at­li­kęs pa­na­šų dar­bą Gir­kal­ny­je. Ra­sei­nių ap­skri­ties Švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jas Ni­ko­de­mas Ka­rum­nas jam pa­siū­lė dar tris vie­tas, kur nu­ma­ty­ta steig­ti vi­du­ri­nes mo­kyk­las. Nuo Be­ty­ga­los dvi­ra­čiu at­va­žia­vęs ap­si­žval­gy­ti į Rau­do­nę, I. Rai­nys su­si­ža­vėjo nors ir la­bai ap­griau­ta pi­li­mi, vie­tos gra­žu­mu ir gavo pa­sky­ri­mą. Bet pi­lis, ku­rio­je jissva­jo­jo įkur­din­ti mo­kyk­lą, ne tik ap­griu­vu­si, iš­du­žu­siais lan­gais… Jo­je mies­te­lio žmo­nės, dar neat­si­sta­tę per ka­rą su­de­gu­sių na­me­lių, lai­ko ož­kų, žą­sų, par­še­lių! Di­rek­to­rius smar­ko­kai pa­ra­gi­no vals­čiaus vy­rus iš­kuop­ti pa­tal­pas, dir­bo ir pats. Nuo se­no čia bu­vo ge­rų meist­rų, Rau­do­nė tuo gar­si. Sta­sius Ši­mu­ly­nas ir ki­ti dir­bo lan­gų rė­mus ir du­ris, Pup­kai­mio Gvil­dys mū­ri­jo kros­nis. Tė­vų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas bu­vo An­ta­nas Le­be­dins­kas. Jis la­bai rū­pi­no­si mo­kyk­la. Iš žmo­nių su­rink­da­vo mais­to pro­duk­tų – la­ši­nių, svies­to, kiau­ši­nių, mil­tų, ir gar­lai­viu nu­plau­kęs į Kau­ną tur­gu­je iš­mai­ny­da­vo į stik­lą, da­žus: par­duo­tu­vė­se ne­bu­vo. Rug­sė­jo pir­mąją su­si­rin­ko 127 mo­ki­niai (spa­lio mė­ne­sį – jau 142) į pen­kias kla­ses: 1a, 1b, 2, 3, 4 (pra­džios mo­kyk­la te­be­bu­vo, kaip ir se­niau, at­ski­ra sa­va­ran­kiš­ka mo­ky­mo įstai­ga, jo­je sky­riai, ne kla­sės, ją bai­gus – sto­ja­ma į pro­gim­na­zi­jos ar gim­na­zi­jos pir­mą­ją kla­sę). Nuo gaid­gys­tės kū­re­nosi kros­nys, kla­ses ap­švie­tė ži­ba­li­nės lem­pos. Kas kad šal­tes­nė­mis žie­mos nak­ti­mis už­šą­la ra­ša­las kla­sė­je pa­lik­tuo­se bu­te­liu­kuo­se, kad mo­ky­to­jai ne iš sim­bo­li­nio at­ly­gi­ni­mo pra­gy­ve­na. Mo­ko­ma­si ir mo­ko­ma la­bai rim­tai, – dar to­li pro­cen­to­ma­ni­jos lai­ko­tar­pis. Di­rek­to­riui te­ko ir mo­ky­to­jų su­ras­ti.

Pir­mie­ji Rau­do­nės pro­gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai:

  • Di­rek­to­rius – Ig­nas Rai­nys – an­glų kal­ba, che­mi­ja;
  • An­ta­ni­na An­ta­nai­ty­tė – lie­tu­vių kal­ba, bib­lio­te­ka;
  • Mi­kas Po­vi­lai­tis – ru­sų kal­ba, kon­sti­tu­ci­ja;
  • Sta­sys Los­tys – ma­te­ma­ti­ka, fi­zi­ka;
  • Pran­ciš­ka Bu­dzi­naus­kie­nė – is­to­ri­ja, pai­šy­ba;
  • Juo­zas Bu­dzi­naus­kas – mu­zi­ka, cho­ras;
  • Ve­ro­ni­ka Žil­vins­kie­nė – ge­og­ra­fi­ja, gam­tos moks­lai;
  • Sta­sys Bal­čai­tis – kū­no kul­tū­ra.

Vie­nas ,,sar­gas” – An­ta­nas Jo­cius, rašt­ve­dė – iš­vež­to po­li­ci­nin­ko Ab­ro­ma­vi­čiaus duk­re­lė Li­li­ja, 15 me­tų mer­gai­tė, grį­žu­si į Lie­tu­vą su ma­žu bro­liu­ku Al­fre­du­ku. Kla­sių die­ny­nai – pa­pras­ti są­siu­vi­niai. Mo­kyk­lo­je ant­spau­do nė­ra, do­ku­men­tus tvir­tin­ti vež­da­vo į ap­skri­ties – Ra­sei­nių – švie­ti­mo sky­rių. Su ,,pa­sto­tėm” (val­džios pa­va­ry­ti ūki­nin­kai, ar­kliais), kar­tais su ,,ap­sau­ga” per ne­ra­mius miš­kus. Sa­vais rei­ka­lais – dvi­ra­čiu. Ap­skri­ties įstai­gos – Ši­lu­vo­je, nes Ra­sei­niai bu­vo šluo­te nu­šluo­ti ka­ro.

Bet ne tie bui­ti­niai sun­ku­mai var­gi­no la­biau­siai. Po vie­ne­rių moks­lo me­tų – jau ki­tas di­rek­to­rius, kei­čia­si mo­ky­to­jai. Jie nuo­lat kil­no­ja­mi iš vie­nos mo­kyk­los į ki­tą ar pa­tys bė­ga. Pa­vyz­džiui, šioj ne­di­de­lėj mo­kyk­loje 1950 me­tais – de­šimt nau­jų mo­ky­to­jų, 1955 – sep­ty­ni. Nuo įsi­kū­ri­mo 1945 m. iki da­bar – jau ke­tu­rio­lik­tas di­rek­to­rius. Mo­ky­to­jai ,,blo­gai auk­lė­jo” mo­ki­nius. Apo­lo­ni­ja Gir­ku­tė, bai­gu­si mo­kyk­lą 1953 me­tais, pa­sa­ko­jo, kaip vie­ną Va­sa­rio 16-ąją jos drau­gė Bro­nė Mi­nal­gai­tė ir Drot­vi­nas į mo­kyk­lą at­ėjo su juo­dom vė­lia­vė­lėm. Po kiek lai­ko suo­lo drau­gė din­go. ,,Įtar­ti­nas” ir mo­ki­nių skai­čiaus kei­ti­ma­sis kai ku­riais me­tais, su­tam­pan­tis su di­džiai­siais trė­mi­mais, ko­lū­kių kū­ri­mu. Kla­sių die­ny­nuo­se vie­toj pa­mo­kų yra to­kių įra­šų: 1947 05 03,,gy­ven­to­jų su­si­rin­ki­mas ir pa­sko­lų rin­ki­mas”, 1947 10 12 – ,,mo­ky­to­jas bu­vo iš­siųs­tas į kai­mą prie­vo­lių rei­ka­lais”, 1947 03 14 – ,,pa­mo­kų ne­bu­vo, ne­su­si­rin­ko vai­kai dėl gi­laus snie­go”.

1945 m. įsteig­tai Rau­do­nės pro­gim­na­zi­jai leis­ta aug­ti į gim­na­zi­ją. 1947 me­tais Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jo­je ji įre­gist­ruo­ta kaip vi­du­ri­nį moks­lą tei­kian­ti mo­kyk­la – gim­na­zi­ja, nors tik­ra­sis jos gi­mi­mas – 1945 me­tai. 1949 m. ru­de­nį įvyk­do­ma švie­ti­mo re­for­ma: per­ei­na­ma prie vie­nuo­li­kos me­tų mo­ky­mo, pra­di­nė mo­kyk­la su­jun­gia­ma su gim­na­zi­ja ir pa­va­di­na­ma Rau­do­nės vi­du­ri­ne mo­kyk­la. Pir­mo­ji abi­tu­rien­tų lai­da – 1951 m., sep­ty­nio­li­ka ,,pir­ma­gi­mių”.

Čia dir­bo ir ne­ei­li­nių, ne­už­mirš­ta­mų tik­rų mo­ky­to­jų, iš čia kaip su spar­nais skris­te skri­do cho­ras į dai­nų šven­tes Vil­niu­je, li­te­ra­tai – į res­pub­li­ki­nes ap­žiū­ras, spor­ti­nin­kai iš var­žy­bų pri­ve­žė daug tau­rių… Mo­ky­to­jo Vytauto Va­lun­tos va­do­vau­ja­mi li­te­ra­tai už ke­tu­rių to­mų Rau­do­nės apy­lin­kių tau­to­sa­kos rin­ki­nį pelnė ant­rą­ją vie­tą Res­pub­li­ko­je.

Čia – tik lai­ko upės pa­vir­šiu­je pa­ste­bė­ti mo­kyk­los kū­ri­mo­si ir au­gi­mo frag­men­tai. Tik­ro­ji, gi­lu­mi­nė is­to­ri­ja bū­tų šim­tų mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų gy­ve­ni­mų is­to­ri­ja, tai tūks­tan­čių tūks­tan­čiai pa­mo­kų – pro­to ir dva­sios pe­no, ku­riuo mai­tin­da­mie­si už­au­go ir tvir­ti, leng­vai pri­gi­ję gy­ve­ni­mo dir­vo­je me­de­liai, ir da­lis skur­džių. Kas ap­skai­čiuos, kiek ta­me mais­te bū­ta ver­tin­go, o kiek dirb­ti­nio, lai­ko ne­iš­ven­gia­mai įbruk­to, pa­dik­tuo­to, kas pa­sa­kys, ko­kį dva­sios pa­vi­da­lą tas mi­ši­nys for­ma­vo…

2018 m. rugsėjo 1 d. Raudonės pagrindinė mokykla buvo uždaryta.

Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.