Lietuvoje yra devynios Raudonės, dar dešimta – Raudonėlė, bet tiktai vienoje, mūsų Raudonėje, tebestovi XVI amžiaus renesansinė pilis, o toje pilyje buvo Raudonės mokykla.
Ištakos. Valdinė pradžios mokykla Raudonėje įsteigta 1865 metais, carų valdymo laikais. Mat pagrindinis vaidmuo Lietuvos rusinimo programoje turėjo tekti mokyklai, ypač pradinei. Tai buvo įprastinė rusiška liaudies mokykla – trimetė, dėstomoji kalba – rusų, mokytojai – rusai, lietuviškai kalbėti drausta, bausta už tai – ,,gėdos lenta” po kaklu, nešiosi tol, kol užsimiršęs sušneks kitas… Tokia mokykla Raudonėje veikė iki Didžiojo karo (buvo toks geras Pirmo pasaulinio karo pavadinimas žmonių kalboje). Tiesa, 1905–1908 m., jau atgavus lietuvišką spaudą, čia dirbo lietuvis mokytojas Jonas Misiurevičius. Po jo – vėl mokytojai, nemokantys lietuviškai. O dvejus metus (1914–1916) Raudonėje mokykla buvo visai uždaryta.
Vokietija užėmė Lietuvą 1915 m. vasarą ir okupavus išlaikė iki 1918 m. rudens. Tuos trejus metus Lietuvos švietimą tvarkė vokiečių karinė vadovybė. Mokyklose rusų kalbą ir rusiškus vadovėlius vartoti buvo uždrausta 1915 m. spalio 27 d., dėstomąja kalba paskelbta gimtoji. Vokiečiai organizavo mokytojų kursus, žinoma, savais tikslais. Tokius kursus Kaune baigęs Pranas Štulas iš Kaniūkų kaimo pradėjo dirbti vėl atsidariusioje Raudonės pradžios mokykloje (1916–1918 m.). I skyriuje mokyta tikybos, kalbos (lietuvių ir vokiečių), aritmetikos, dainavimo, gimnastikos; II ir III skyriuose – dar istorijos, geografijos, gamtos m., paišybos, rankdarbių, daržininkystės (būtinai!). Tai lietuviškos mokyklos Raudonėje pradžia.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. jau sava valdžia paskyrė čia mokytoją Motiejų Grūzdaitį, o po kiek laiko ir antrą – Julių Liutkų. Vėliau čia dirbo nemažai gerų, šviesių mokytojų. Tai Antanas Nikšas, Sofija Nikšienė (kunigo vienuolio Juliaus Sasnausko močiutė, jį užauginusi – tik jau ne Raudonėje), Eugenija Stulginskaitė-Čičirkienė (prezidento Aleksandro Stulginskio brolio duktė), ilgiausiai čia dirbusi; buvo atkelta iš Kražių gimnazijos, Pirmo pasaulinio karo metais mokiusis Voroneže; g. 1897 m. kovo 19 d., mirusi 80 m., palaidota Raudonėje. Kiti – Morta Stanionytė-Zingfeldienė, Genutė Vingevičaitė (trumpai), Masaitytė, Veronika Lebedinskienė, Sofija Paulauskienė, Jasukynas, Antanas Juodelis, tremtinys, Grėtė Kunkytė-Stanaitienė (neilgai), – atbėgusi iš hitlerininkų užgrobtos Klaipėdos, bendravusi su Ieva Simonaityte. Jie parengdavo raštingus žmones.
Jau 1920 metais Steigiamasis Seimas išleido Pradžios mokyklų įstatymą; nustatyta, kad ketverių metų pradinė mokykla privaloma. Mokėta įgyvendinti įstatyme suformuluotą pradinės mokyklos tikslą: ,,Pradžios mokyklos tikslas yra teikti Lietuvos jaunimui pradžios mokslo žinių, ugdyti jo dvasios bei kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis”. Iš to buvo galima atpažinti prieškario mokinius. Pradžios mokykla augo, prisidėjo V, VI skyrius – kaip ir visoje Lietuvoje. Senasis mokyklos pastatas pakalnėje pasidarė ankštas, VI skyrių priėmė Ragazai: jų didelis namas buvo čia pat, tik ant kalno. Karo pabaigoje jie sudegė. Po karo teko glaustis gyventojų nameliuose – pas Vasiliauskus, Bakanus. Iki 1945 m. Raudonėje buvo tik pradinė mokykla.
Vidurinė. 1945 m. rugsėjo 1 d. įkuriama Raudonės progimnazija (pusė gimnazijos). Tuo metu Raudonės valsčius priklausė Raseinių apskričiai (iki 1947 m. pabaigos, kai atsirado Jurbarko apskritis; 1950 m. apskritys ir valsčiai pertvarkyti į rajonus). Apie kūrimąsi gražiai papasakojo pirmasis direktorius Ignas Rainys, tebegyvenantis Kaune, Vilijampolėje. Prieš tai jis jau buvo atlikęs panašų darbą Girkalnyje. Raseinių apskrities Švietimo skyriaus vedėjas Nikodemas Karumnas jam pasiūlė dar tris vietas, kur numatyta steigti vidurines mokyklas. Nuo Betygalos dviračiu atvažiavęs apsižvalgyti į Raudonę, I. Rainys susižavėjo nors ir labai apgriauta pilimi, vietos gražumu ir gavo paskyrimą. Bet pilis, kurioje jissvajojo įkurdinti mokyklą, ne tik apgriuvusi, išdužusiais langais… Joje miestelio žmonės, dar neatsistatę per karą sudegusių namelių, laiko ožkų, žąsų, paršelių! Direktorius smarkokai paragino valsčiaus vyrus iškuopti patalpas, dirbo ir pats. Nuo seno čia buvo gerų meistrų, Raudonė tuo garsi. Stasius Šimulynas ir kiti dirbo langų rėmus ir duris, Pupkaimio Gvildys mūrijo krosnis. Tėvų komiteto pirmininkas buvo Antanas Lebedinskas. Jis labai rūpinosi mokykla. Iš žmonių surinkdavo maisto produktų – lašinių, sviesto, kiaušinių, miltų, ir garlaiviu nuplaukęs į Kauną turguje išmainydavo į stiklą, dažus: parduotuvėse nebuvo. Rugsėjo pirmąją susirinko 127 mokiniai (spalio mėnesį – jau 142) į penkias klases: 1a, 1b, 2, 3, 4 (pradžios mokykla tebebuvo, kaip ir seniau, atskira savarankiška mokymo įstaiga, joje skyriai, ne klasės, ją baigus – stojama į progimnazijos ar gimnazijos pirmąją klasę). Nuo gaidgystės kūrenosi krosnys, klases apšvietė žibalinės lempos. Kas kad šaltesnėmis žiemos naktimis užšąla rašalas klasėje paliktuose buteliukuose, kad mokytojai ne iš simbolinio atlyginimo pragyvena. Mokomasi ir mokoma labai rimtai, – dar toli procentomanijos laikotarpis. Direktoriui teko ir mokytojų surasti.
Pirmieji Raudonės progimnazijos mokytojai:
- Direktorius – Ignas Rainys – anglų kalba, chemija;
- Antanina Antanaitytė – lietuvių kalba, biblioteka;
- Mikas Povilaitis – rusų kalba, konstitucija;
- Stasys Lostys – matematika, fizika;
- Pranciška Budzinauskienė – istorija, paišyba;
- Juozas Budzinauskas – muzika, choras;
- Veronika Žilvinskienė – geografija, gamtos mokslai;
- Stasys Balčaitis – kūno kultūra.
Vienas ,,sargas” – Antanas Jocius, raštvedė – išvežto policininko Abromavičiaus dukrelė Lilija, 15 metų mergaitė, grįžusi į Lietuvą su mažu broliuku Alfreduku. Klasių dienynai – paprasti sąsiuviniai. Mokykloje antspaudo nėra, dokumentus tvirtinti veždavo į apskrities – Raseinių – švietimo skyrių. Su ,,pastotėm” (valdžios pavaryti ūkininkai, arkliais), kartais su ,,apsauga” per neramius miškus. Savais reikalais – dviračiu. Apskrities įstaigos – Šiluvoje, nes Raseiniai buvo šluote nušluoti karo.
Bet ne tie buitiniai sunkumai vargino labiausiai. Po vienerių mokslo metų – jau kitas direktorius, keičiasi mokytojai. Jie nuolat kilnojami iš vienos mokyklos į kitą ar patys bėga. Pavyzdžiui, šioj nedidelėj mokykloje 1950 metais – dešimt naujų mokytojų, 1955 – septyni. Nuo įsikūrimo 1945 m. iki dabar – jau keturioliktas direktorius. Mokytojai ,,blogai auklėjo” mokinius. Apolonija Girkutė, baigusi mokyklą 1953 metais, pasakojo, kaip vieną Vasario 16-ąją jos draugė Bronė Minalgaitė ir Drotvinas į mokyklą atėjo su juodom vėliavėlėm. Po kiek laiko suolo draugė dingo. ,,Įtartinas” ir mokinių skaičiaus keitimasis kai kuriais metais, sutampantis su didžiaisiais trėmimais, kolūkių kūrimu. Klasių dienynuose vietoj pamokų yra tokių įrašų: 1947 05 03,,gyventojų susirinkimas ir paskolų rinkimas”, 1947 10 12 – ,,mokytojas buvo išsiųstas į kaimą prievolių reikalais”, 1947 03 14 – ,,pamokų nebuvo, nesusirinko vaikai dėl gilaus sniego”.
1945 m. įsteigtai Raudonės progimnazijai leista augti į gimnaziją. 1947 metais Švietimo ministerijoje ji įregistruota kaip vidurinį mokslą teikianti mokykla – gimnazija, nors tikrasis jos gimimas – 1945 metai. 1949 m. rudenį įvykdoma švietimo reforma: pereinama prie vienuolikos metų mokymo, pradinė mokykla sujungiama su gimnazija ir pavadinama Raudonės vidurine mokykla. Pirmoji abiturientų laida – 1951 m., septyniolika ,,pirmagimių”.
Čia dirbo ir neeilinių, neužmirštamų tikrų mokytojų, iš čia kaip su sparnais skriste skrido choras į dainų šventes Vilniuje, literatai – į respublikines apžiūras, sportininkai iš varžybų privežė daug taurių… Mokytojo Vytauto Valuntos vadovaujami literatai už keturių tomų Raudonės apylinkių tautosakos rinkinį pelnė antrąją vietą Respublikoje.
Čia – tik laiko upės paviršiuje pastebėti mokyklos kūrimosi ir augimo fragmentai. Tikroji, giluminė istorija būtų šimtų mokinių ir mokytojų gyvenimų istorija, tai tūkstančių tūkstančiai pamokų – proto ir dvasios peno, kuriuo maitindamiesi užaugo ir tvirti, lengvai prigiję gyvenimo dirvoje medeliai, ir dalis skurdžių. Kas apskaičiuos, kiek tame maiste būta vertingo, o kiek dirbtinio, laiko neišvengiamai įbrukto, padiktuoto, kas pasakys, kokį dvasios pavidalą tas mišinys formavo…
2018 m. rugsėjo 1 d. Raudonės pagrindinė mokykla buvo uždaryta.
Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.