Raudonės bažnyčia

62 km nuo vyskupijos cen­tro Kau­no, de­ši­nia­ja­me Ne­mu­no kran­te įsi­kū­ręs Rau­do­nės mies­te­lis ir pa­ra­pi­ja.

Iki de­ka­na­to cen­tro Jur­bar­ke – 25 km. Rau­do­nės baž­ny­čia sto­vi 200 m į šiau­rę nuo Rau­do­nės pi­lies – baž­ny­čios fun­da­to­riaus Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro re­zi­den­ci­jos – bu­vu­sio dva­ro pa­grin­di­nių rū­mų. Pa­ra­pi­ja įkur­ta 1932 me­tais.Tai vie­na jau­niau­sių Lie­tu­vos baž­ny­čių. Ti­kin­tie­ji vyk­da­vo mels­tis į Sta­kių, Ve­liuo­nos, kel­da­vo­si per Ne­mu­ną į Plokš­čių baž­ny­čias. 1932 m. pa­ra­pi­jos stei­gi­mo ko­mi­te­tui per­duo­da­mas pa­sta­tas kle­bo­nui gy­ven­ti. Šia­me na­me baž­ny­čios fun­da­to­rius de Fa­ria e Kast­ro (Rau­do­nės dva­ro šei­mi­nin­kas) sa­vo lė­šo­mis iki 1932 m. lap­kri­čio 12 d. ap­si­i­ma su­re­mon­tuo­ti vie­ną kam­ba­rį, 8×5 m, di­du­mo lai­ki­nai pa­mal­doms lai­ky­ti. Do­ku­men­tas pa­ra­šy­tas 1932 m. spa­lio 24 d. Rau­do­nė­je Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro, Rau­do­nės dva­ro šei­mi­nin­ko. Vi­sų pa­ra­pi­jie­čių ger­bia­mas ir iki šiol pri­si­me­na­mas. Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro ati­da­vė že­mės ūkio tech­ni­kos san­dė­lį (da­bar­ti­nė baž­ny­čia), ku­me­ty­nės  pa­sta­tą (so­vie­ti­niais lai­kais na­cio­na­li­zuo­tas, pa­vers­tas grū­dų san­dė­liu),  že­mės (ku­ni­go ūkiui).

1932 m. spa­lio 25 d. Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­jos ar­ki­vys­ku­pas met­ro­po­li­tas ga­vo pra­šy­mą, pa­si­ra­šy­tą stei­gia­mos Rau­do­nės R. K. pa­ra­pi­jos pa­ra­pi­jie­čių (Rau­do­nės vals­čius, Ra­sei­nių ap­skri­tis), kad bū­tų pa­skir­tas nau­jai stei­gia­mos Rau­do­nės R. K. pa­ra­pi­jos kle­bo­nas. Pa­ra­pi­jie­čiai pa­gei­da­vo Sta­kiuo­se kle­bo­nau­jan­čio ku­ni­go Preikš­to.

No­ri­mo ku­ni­go pa­ra­pi­jie­čiai ne­ga­vo. Baž­ny­čios ku­ra­to­riu­mi 1932 gruo­džio 7 d. bu­vo pa­skir­tas ku­ni­gas An­ta­nas Sy­rus. /Rai­dė i pa­var­dė­je at­si­ra­do vė­les­niais me­tais/. „An­ta­nas Sy­rus, Cip­ri­jo­no sū­nus, gi­mė 1898 m. ko­vo 23 d. Saud­inin­kuo­se, Kel­mės vals­čiu­je, Ra­sei­nių ap­skri­ty­je, Ši­la­vos pa­ra­pi­jo­je. Krikš­ty­tas 1898 m. ko­vo 25 d. Au­go Pa­lan­go­je. Mo­kė­si Pa­lan­go­je nuo 1905 m. liau­dies mo­kyk­lo­je 3 me­tus, pas­kui 6 me­tus Pa­lan­gos gim­na­zi­jo­je iki 1914 me­tų. Se­mi­na­ri­jo­je (Tel­šių) mo­kė­si nuo 1918 m. iki 1923 m. ir tuo pat lai­ku lan­kė ben­drą­jį Te­olo­gi­jos-fi­lo­so­fi­jos „ruo­žą“ – 5 ir 6 se­mest­rą. Sub­dja­ko­nu pa­švęs­tas 25 d. va­sa­rio mėn. 1923 m. Ku­ni­gu – 10 bir­že­lio 1923 me­tais“ (duo­me­nys iš an­ke­tos „Ži­nios apie ku­ni­gą“).

Ku­ni­gas An­ta­nas Sy­rius, at­vy­kęs į Rau­do­nę, ra­do pra­dė­tą sta­ty­ti baž­ny­čios bokš­tą. Se­nie­ji mies­te­lio gy­ven­to­jai dar pri­si­me­na, kaip iš ap­lin­ki­nių lan­kų bu­vo ar­kliais ve­ža­mi ak­me­nys baž­ny­čios bokš­to pa­ma­tų sta­ty­bai. Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro ati­da­vė baž­ny­čios kū­ri­mui mo­li­nį že­mės ūkio tech­ni­kos san­dė­lį, prie ku­rio bu­vo pri­sta­ty­tas var­pi­nės bokš­tas pie­ti­nia­me ga­le. Baž­ny­čia bu­vo ruo­šia­ma pa­ra­pi­jie­čių jė­go­mis ir pa­stan­go­mis. Se­na pa­ra­pi­jie­tė Ju­ze­fa Jo­cai­tie­nė pri­si­me­na, kad bu­vo ren­ka­mos au­kos baž­ny­čios įruo­ši­mui: „Dė­jo jau­nas ir se­nas, kiek kas ga­lė­jo. Mes dė­jom 15 li­tų. Tais lai­kais bu­vo „di­de­lis pi­ni­gas“.

Ku­ni­gas An­ta­nas Sy­rius, at­vy­kęs gar­lai­viu su sa­vo šei­mi­nin­ke ir tur­tu, ap­si­gy­ve­no ku­me­ty­nė­je įruoš­tuo­se kam­ba­riuo­se. Pa­sta­tas iš vi­daus iš­tin­kuo­tas, su­dė­tos grin­dys. Cho­ris­tai gie­do­jo baž­ny­čios ga­le su­sto­ję ant suo­le­lių (kad bū­tų aukš­čiau). Bokš­tą sta­tė pa­ra­pi­jos žmo­nės, drą­sūs ir ne­bi­jan­tys aukš­čio. Vie­nas iš jų – Ka­zi­mie­ras Ja­kas.

Baž­ny­čia ne­tu­ri ar­chi­tek­tū­ri­nio sti­liaus. Tai se­no­vi­nis dva­ro pa­sta­tas.

Baž­ny­čiai su­teik­tas Švč. Jė­zaus Šir­dies var­das. Baž­ny­čia ne­bu­vo kon­sek­ruo­ta, o tik pa­šven­tin­ta (nes bu­vo ne mū­ri­nė, bet mo­li­nė).

Rau­do­nės pa­ra­pi­ją su­da­rė 16 kai­mų ir Rau­do­nės dva­ro cen­tras (mies­te­lio dar ne­bu­vo, bu­vo tik pra­dė­ti dva­ri­nin­ko Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro da­lin­ti skly­pai ku­me­čiams kur­tis dva­ro že­mė­je). Rau­do­nės, Pup­kai­mio, Gu­de­lau­kio, Ži­ži­kas­te­rio (žmo­nių taip va­di­na­mas), Saus­gi­rių, Aba­rių, Rau­do­nė­nų, Ba­lan­džių, Ky­bar­tų, An­dru­šiū­nų, Ka­niū­kų, Pjau­nių, Pa­ant­var­džio, Miš­kų, Mil­kū­niš­kės kai­mai su­da­rė jau­ną be­si­ku­rian­čią pa­ra­pi­ją. Bė­gant ir kei­čian­tis lai­kams, per so­vie­ti­nės me­lio­ra­ci­jos vė­jus, dau­gu­ma kai­mų gy­ven­to­jų bu­vo su­kel­ti į mies­te­lį ir Rau­do­nė­nų kai­mą, kai ku­rių pa­va­di­ni­mai iš­ny­ko, ži­no­mi tik se­nų­jų gy­ven­to­jų at­min­ty­je ir že­mės ka­dast­ri­nių vie­to­vių pla­nuo­se. Da­bar pa­ra­pi­ją su­da­ro 6 kai­mai ir mies­te­lis: Rau­do­nės mies­te­lis, Pup­kai­mio, Saus­gi­rių, Rau­do­nė­nų, Ba­lan­džių, Ky­bar­tų, Pjau­nių kai­mai. Pa­ra­pi­jo­je se­niau gy­ve­no apie 2000, da­bar – apie 1000 ti­kin­čių­jų.

Baž­ny­čio­je šven­čia­mi Švč. Jė­zaus Šir­dies ir Šv. Onos at­lai­dai. Švč. Jė­zaus Šir­dies at­lai­dai vyks­ta bir­že­lio mė­ne­sį, pa­ger­biant baž­ny­čios var­dą. Baž­ny­ti­nia­me mi­šio­le  ra­šo­ma:

„Tre­či­ą­jį penk­ta­die­nį po Sek­mi­nių yra Švč. Jė­zaus Šir­dies iš­kil­mė“.

Šv. Onos at­lai­dai vyks­ta lie­pos 26-ąją – ke­lia­mą­ją die­ną, nu­ke­liant į ar­ti­miau­sią sek­ma­die­nį. Švč. Jė­zaus Šir­dies at­lai­dai se­niau su­trauk­da­vo dau­gy­bę žmo­nių iš Rau­do­nės ir gre­ti­mų pa­ra­pi­jų. Se­nie­ji pa­ra­pi­jos žmo­nės me­na tuos lai­kus, kai vi­si ti­kin­tie­ji ne­su­tilp­da­vo baž­ny­čio­je ir jos šven­to­riu­je. Bū­da­vo dau­gy­bė pre­kei­vių – „ka­ra­bel­nin­kų“.

An­ta­no Sy­riaus va­do­vau­ja­mo­je baž­ny­čio­je at­lai­dų pro­ce­si­jo­je da­ly­vau­da­vo daug žmo­nių: vy­rai neš­da­vo kry­žių, vė­lia­vas, bal­da­ki­mą, mer­gai­tės bars­ty­da­vo gė­les. La­bai įdo­miai ir su­dė­tin­gai bars­ty­da­vo gė­les: dvi mer­gai­tės prie­ky­je neš­da­vo pin­ti­nę su gė­lė­mis. Ki­tos bars­ty­to­jos, jų bu­vo 12 ir dau­giau, bars­ty­da­vo pa­gal to­kią sche­mą: su­da­ry­ti du bars­ty­to­jų ra­te­liai prie­šais ku­ni­gą, dvi mer­gai­tės, pa­si­ė­mu­sios gė­lių iš pin­ti­nės, ei­na vi­di­ne ra­te­lių pu­se, iš­be­ria prie­šais ku­ni­gą gė­les ir grįž­ta iš­ori­ne pu­se pa­si­im­ti gė­lių. Taip vi­sos po­ros ei­na vie­na pas­kui ki­tą.

Ku­ni­gas An­ta­nas Sy­rius pir­mą­sias ko­mu­ni­jas teik­da­vo per Švč. Jė­zaus šir­dies at­lai­dus. Pir­mo­sios ko­mu­ni­jos ei­da­vo dau­gy­bė vai­kų. Da­bar pir­mo­sios šv. Ko­mu­ni­jos vai­kai ei­na per Šv. Onos at­lai­dus. 2000 m. per Šv. Onos at­lai­dus lie­pos 30 d. pir­mo­sios ko­mu­ni­jos pri­ėjo 34 vai­kai.

Rau­do­nės baž­ny­čio­je dir­bo ku­ni­gai An­ta­nas Sy­rius, Pra­nas An­driu­lai­tis, Jur­gis Au­gus­ti­nas Šim­kus, Juo­za­pas Sus­nys, Ste­po­nas Pil­ka, Sta­sys Tva­ri­jo­nas, Juo­zas Raz­mi­nas, Jo­nas Ra­kaus­kas, Al­gir­das Kil­du­šis, An­ta­nas Jo­kū­baus­kas, Ar­tū­ras Sta­ne­vi­čius (dir­ba da­bar).

1947 m. ko­vo mė­ne­sio 15 d. ku­ni­gas An­ta­nas Sy­rius bu­vo „tei­sin­gu­mo apa­ra­to“ su­lai­ky­tas ir nu­teis­tas. Nie­kas ne­ma­tė, kaip ku­ni­gą su­ėmė iriš­ve­žė į ka­lė­ji­mą. Iš ka­lė­ji­mo grį­žo 1954 m. spa­lio 9 d., pa­skir­tas Rau­do­nės al­ta­ris­ta – iš­lai­ky­ti­niu. Pui­kiai vi­si ti­kin­tie­ji pri­si­me­na, kaip ku­ni­gas An­ta­nas Sy­rius be­veik po aš­tuo­ne­rių me­tų su­grį­žo į Rau­do­nę. Ka­lė­ji­me ne­si­sku­to, to­dėl grį­žo su il­ga barz­da. Dau­gy­bė pa­ra­pi­jie­čių grįž­tan­čio ku­ni­go lau­kė su gė­lė­mis. Il­go­kai lau­kė, jau bu­vo be­iš­sis­kirs­tan­tys, bet prie baž­ny­čios su­sto­jo au­to­mo­bi­lis ir iš jo iš­li­po ku­ni­gas An­ta­nas Sy­rius. Par­puo­lęs ant že­mės ją pa­bu­čia­vo, ap­si­ver­kė, pa­ma­tęs tiek daug su­si­rin­ku­sių pa­ra­pi­jie­čių.

Po ke­le­to me­tų į Rau­do­nę an­trą kar­tą grį­žo Ste­po­nas Pil­ka. Kle­bo­nas Ste­po­nas Pil­ka gy­ve­no pas il­ga­me­tę baž­ny­čios „proč­ką“ – pri­žiū­rė­to­ją Ka­zi­mie­rą Mas­ko­lai­ty­tę-Či­mie­lie­nę. Nuo­šir­džiai Rau­do­nės baž­ny­čia ir ti­kin­čiai­siais rū­pi­no­si ku­ni­gas Juo­za­pas Raz­mi­nas. Jis sun­kiu so­viet­me­čiu ry­žo­si pa­sta­ty­ti nau­ją kle­bo­ni­ją. Se­noji bu­vo at­im­ta, jo­je bu­vo įsi­kū­rę stri­bai, vėliau, iki pat Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo, bu­vo mies­te­lio am­bu­la­to­ri­ja.

Jau­nas ku­ni­gas Al­gir­das Kil­du­šis dir­bo pats ir or­ga­ni­za­vo pa­ra­pi­jie­čius, no­rė­da­mas at­nau­jin­ti bažnyčios vi­dų, al­to­rius. Su­re­mon­ta­vo baž­ny­čią ir iš lau­ko, bu­vo per­da­žy­tas sto­gas, ap­tin­kuo­tos sie­nos.

Pra­si­dė­jus Lie­tu­vo­je at­gi­mi­mui ku­ni­go A. Kil­du­šio pa­stan­go­mis pa­ra­pi­jai bu­vo grą­žin­ta se­no­ji kle­bo­ni­ja. Ma­no ži­nio­mis, jo­je jis no­rė­jo įkur­ti pa­ra­pi­jos šar­vo­ji­mo na­mus. Pla­nų bu­vo daug, bet dėl lė­šų sty­giaus ir iš­kė­lus ku­ni­gą Al­gir­dą Kil­du­šį, dau­ge­lis dar­bų li­ko ne­baig­ti. Nuo to lai­ko Rau­do­nės pa­ra­pi­ja sa­vo kle­bo­no ne­tu­ri. Pa­ra­pi­ją ap­tar­nau­ja Ve­liuo­nos kle­bo­nas.

Ap­tar­nau­jan­tiems ku­ni­gams sun­ku vi­sur su­spė­ti, ta­čiau ku­ni­gas Ar­tū­ras Sta­ne­vi­čius su­spė­ja. Ku­ni­go pa­stan­go­mis baž­ny­čia iš lau­ko pri­žiū­rė­ta: pa­keis­ti se­ni liet­vamz­džiai, tvo­ra, be­to­no plokš­tė­mis nu­ties­tas ta­kas į kle­bo­ni­ją. Ku­ni­go ini­cia­ty­va ir pa­ra­pi­jie­čių pa­stan­go­mis pa­da­ry­tas nau­jas al­to­rius, krikš­tyk­la, ku­ni­go krės­las, al­to­riaus ap­švie­ti­mas, su­tvar­ky­tas už­al­to­ris, su­re­mon­tuo­tos grin­dys baž­ny­čios prie­ky­je, pa­keis­ti baž­ny­čios lan­gų stik­lai (pa­pras­ti – ma­ti­niais), iš­da­žy­tos grin­dys, sie­nos, pa­da­ry­ta nau­ja sa­kyk­lė­lė (pul­pi­tas). Pa­gal at­nau­jin­tos li­tur­gi­jos rei­ka­la­vi­mus iš­ar­dy­ti Die­vo sta­las ir sa­kyk­la. Ku­ni­gas Ar­tū­ras Sta­ne­vi­čius or­ga­ni­zuo­ja pi­lig­ri­mi­nes ti­kin­čių­jų ke­lio­nes. 1999 me­tais per po­pie­žiaus Jo­no Pau­lius II vi­zi­tą Len­ki­jo­je lan­kė­mės El­ko mies­te. Va­žia­vo­me į Vil­nių, į Šv. Ka­zi­mie­ro at­lai­dus Ar­ki­ka­ted­ro­je Ba­zi­li­ko­je. Į ju­bi­lie­ji­nių 2000 me­tų pi­lig­ri­mi­nę ke­lio­nę vy­ko­me į Že­mai­čių Kal­va­ri­jos Ma­žą­ją Ba­zi­li­ką. Ku­ni­gas su­bū­ręs ne­ma­žą bū­rį ma­žų­jų pa­tar­nau­to­jų (net 8 ir dau­giau). Tai tik­rai daug, ma­tant vien se­ny­vo am­žiaus žmo­nes pa­mal­do­se. Pla­nų daug, tik lė­šų ma­žai.

Apie var­go­ni­nin­kus ži­no­ma tik iš gie­do­to­jų pa­sa­ko­ji­mų. Jie pri­si­me­na ge­riau­sius var­go­ni­nin­kus: Bu­dzi­naus­ką, Gied­rai­tį, Jo­ną Bal­čiū­ną, Sta­sį Kaz­laus­ką. Baž­ny­čio­je gie­do­jo ar­ba gie­da Sti­gai, Kra­ma­raus­kai, Pau­laus­kai, Pra­nas Da­ne­vi­čius, Ju­ze­fa Ra­ga­zie­nė, Jus­ti­na La­ba­nie­nė, Au­gus­taus­kie­nė, Ele­na Ma­siu­lie­nė, Ja­ni­na Va­lai­tie­nė-Gri­gie­nė, Mar­ce­lė Ci­li­šaus­kie­nė, Pra­nas Ra­mo­nas, Va­le­ras Vy­tu­rys, An­to­sė Ši­mu­ly­nie­nė, Jus­ti­nas Šu­kaus­kas, Blai­vins­kas, Ak­vi­li­na Bu­lo­tie­nė, Mor­ta Urb­šie­nė, Ade­lė Ma­čiu­lie­nė, Al­bi­na Ado­mai­tie­nė, Ele­na Ado­mai­tie­nė, Vio­le­ta Luz­gaus­kie­nė, Pet­ro­nė­lė Bal­tru­šai­tie­nė, Da­lia Gri­ga­liū­nie­nė. Il­ga­me­tė cho­ris­tė Pet­rė Do­si­nai­tė-Pau­laus­kienė, gi­mu­si 1911 12 15, au­go gau­sio­je dvy­li­kos vai­kų šei­mo­je. Ji kar­tu su se­se­ri­mi Ele­na ir bū­si­mais gie­do­to­jais su gė­lė­mis pa­si­ti­ko gar­lai­viu at­plau­ku­sį ku­ni­gą An­ta­ną Sy­rių, su­ti­ko jį grį­žu­sį iš ka­lė­ji­mo. Gie­do­jo prie vi­sų val­džių, nuo pat bažnyčios įkūrimo. Vo­kie­čių lai­kais re­pe­tuo­da­vo nak­ti­mis, prie ži­ba­li­nių lem­pų. Iš­gir­dę at­skren­dant lėk­tu­vus, už­ge­sin­da­vo jas, kad ne­pra­dė­tų bom­bar­duo­ti. Pet­rės Do­si­nai­tės-Pau­laus­kie­nės žo­džiai apie baž­ny­čią: „Nie­kas taip ne­var­go, kaip mes, kol ne­bu­vo baž­ny­čios, var­go­nų, slap­čia „prie ru­sų“ re­pe­tuo­da­vom, sun­ku pa­gal­vo­ti, kaip var­go­me“.

Ol­ga Sna­pai­ty­tė-Mas­ko­lai­tie­nė sa­ko: „Mes gie­do­da­vom lo­ty­niš­kas „Liud­vi­ko mi­šias“, su­si­rink­da­vo daug vy­rų, mo­te­rų – al­tai, te­no­rai, sop­ra­nai, bo­sai. Aš gie­do­jau al­tu. Kai už­gie­do­da­vom, sie­nos dre­bė­da­vo, da­bar taip ne­įgie­da“.

Baž­ny­čios tar­nai – zak­ris­ti­jo­nai ir skal­bė­jos. Žmo­nės mi­ni zak­ris­ti­jo­nus Juo­zą Ka­va­liaus­ką, Juo­zą An­driu­kai­tį, An­ta­ną Peč­kai­tį. Šiuo me­tu baž­ny­čia zak­ris­ti­jo­no ne­tu­ri – vis­ką at­lie­ka pa­tar­nau­jan­tys vai­kai.

Ne­ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, ko­kia baž­ny­čia bū­tų be pri­žiū­rė­to­jos – skal­bė­jos. Pir­mo­ji  skal­bė­ja bu­vo Ma­ry­tė Po­ciū­tė iš Rau­do­nė­nų. Yra iš­li­kęs kun. A. Sy­riaus, jau al­ta­ris­tos, 1963 05 24 laiš­ke­lis kle­bo­nui Ste­po­nui Pil­kai:

„Gerb Ku­ni­ge Ste­po­nai,

a. a. Ma­ry­tė Po­ciū­tė yra pir­mo­ji ma­no be­si­ku­rian­čios baž­ny­čios skal­bė­ja. Jei Jūs nie­ko priešne­tu­rė­tu­mėt ir jei mi­ru­sios na­miš­kiai kreip­tų­si, aš mie­lai pa­im­čiau ją iš na­mų, at­ly­dė­čiau, at­lai­ky­čiau vi­sas pa­mal­das ir nu­ly­dė­čiau į ka­pus. Ži­no­ma, vis­ką gra­tis“.

Il­ga­me­tė baž­ny­čios pri­žiū­rė­to­ja – skal­bė­ja bu­vo Ka­zi­mie­ra Mas­ko­lai­ty­tė-Či­mie­lie­nė. Ji  ge­ru žo­džiu pri­si­me­na­ma pa­ra­pi­jos žmo­nių. Bu­vo ge­ros šir­dies, pa­mal­di mo­te­ris – nuo pat pir­mo­jo ku­ni­go An­ta­no Sy­riaus iki aš­tun­to Jo­no Ra­kaus­ko – dir­bo baž­ny­čio­je. Skam­bi­no var­pu („po dū­šių“, t.y. mi­ri­mo skam­bi­ni­mo, kas duo­da­vo per daug pi­ni­gų, grą­žin­da­vo at­gal), kep­da­vo „plot­kas“ – ka­lė­dai­čius, or­ga­ni­zuo­da­vo pro­ce­si­jų da­ly­vius, ruoš­da­vo baž­ny­čią mi­šioms, skalb­da­vo rū­bus. Vis­ko, ką ji ge­ro pa­da­rė, ne­iš­var­dy­si, bu­vo pa­si­šven­tu­si Die­vui, nes jau­na ne­te­ko vy­ro ir sū­naus. Pas Ka­zi­mie­rą – taip ją va­di­no pa­ra­pi­jie­čiai, – ku­rį lai­ką gy­ve­no ku­ni­gas Ste­po­nas Pil­ka, nes kle­bo­ni­ja bu­vo at­im­ta stri­bų. Ka­zi­mie­ra su sa­vo se­se­ri­mi Ma­ru­te ku­ni­gui už­lei­do du kam­ba­rius. Mi­rus Ka­zi­mie­rai Mas­ko­lai­ty­tei-Či­mie­lie­nei, mi­šias au­ko­jo tuo­me­ti­nis Rau­do­nės kle­bo­nas Jo­nas Ra­kaus­kas ir net du kar­tus bu­vęs kle­bo­nu – Ste­po­nas Pil­ka. Po jos il­gai baž­ny­čią tvar­kė Do­mi­ce­lė Kar­čiaus­kie­nė ir An­to­sė Kar­čiaus­ky­tė. Mi­rus vy­res­nia­jai, li­ko An­to­sė­lė…

Da­bar baž­ny­čią pri­žiū­ri Ade­lė Ma­čiu­ly­tė.

Šven­to­riu­je yra du kry­žiai. Čia per­lai­do­tasbaž­ny­čios įkū­rė­jas An­ta­nas Sy­rius. Ku­ni­gas bu­vo pa­lai­do­tas pa­ra­pi­jos ka­pi­nė­se. So­vie­ti­nė val­džia ne­lei­do jo lai­do­ti baž­ny­čios šven­to­riu­je. Tik prieš aš­tuo­ne­rius me­tus,  mi­nint pa­ra­pi­jos įkū­ri­mo še­šias­de­šimt­me­tį, pra­ėjus 32 me­tams po mir­ties, An­ta­no Sy­riaus pa­lai­kai bu­vo per­lai­do­ti iš pa­ra­pi­jos ka­pi­nių į šven­to­rių.

Ku­ni­go An­ta­no Sy­riaus per­lai­do­ji­mu rū­pi­no­si tuo­me­ti­nis (1992 m.) ku­ni­gas Al­gir­das Kil­du­šis. Per­lai­do­ji­mo mi­šias lai­kė trys ku­ni­gai: Al­gir­das Kil­du­šis, Ste­po­nas Pil­ka ir An­ta­nas Jo­kū­baus­kas. Jau aš­tuo­ne­ri me­tai ku­ni­go Ata­no Sy­riaus pa­lai­kai il­si­si jo įkur­tos baž­ny­čios šven­to­riu­je.

Da­bar pa­ra­pi­jo­je vei­kia Ca­ri­tas. Ca­ri­tas įkur­tas 1997 m. va­sa­rio mėn. Pri­klau­so Kau­no Ar­ki­vys­ku­pi­jos Ca­ri­tui.

Autorius Rimas Maskolaitis 

Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.