62 km nuo vyskupijos centro Kauno, dešiniajame Nemuno krante įsikūręs Raudonės miestelis ir parapija.
Iki dekanato centro Jurbarke – 25 km. Raudonės bažnyčia stovi 200 m į šiaurę nuo Raudonės pilies – bažnyčios fundatoriaus Juozo de Faria e Kastro rezidencijos – buvusio dvaro pagrindinių rūmų. Parapija įkurta 1932 metais.Tai viena jauniausių Lietuvos bažnyčių. Tikintieji vykdavo melstis į Stakių, Veliuonos, keldavosi per Nemuną į Plokščių bažnyčias. 1932 m. parapijos steigimo komitetui perduodamas pastatas klebonui gyventi. Šiame name bažnyčios fundatorius de Faria e Kastro (Raudonės dvaro šeimininkas) savo lėšomis iki 1932 m. lapkričio 12 d. apsiima suremontuoti vieną kambarį, 8×5 m, didumo laikinai pamaldoms laikyti. Dokumentas parašytas 1932 m. spalio 24 d. Raudonėje Juozo de Faria e Kastro, Raudonės dvaro šeimininko. Visų parapijiečių gerbiamas ir iki šiol prisimenamas. Juozas de Faria e Kastro atidavė žemės ūkio technikos sandėlį (dabartinė bažnyčia), kumetynės pastatą (sovietiniais laikais nacionalizuotas, paverstas grūdų sandėliu), žemės (kunigo ūkiui).
1932 m. spalio 25 d. Kauno arkivyskupijos arkivyskupas metropolitas gavo prašymą, pasirašytą steigiamos Raudonės R. K. parapijos parapijiečių (Raudonės valsčius, Raseinių apskritis), kad būtų paskirtas naujai steigiamos Raudonės R. K. parapijos klebonas. Parapijiečiai pageidavo Stakiuose klebonaujančio kunigo Preikšto.
Norimo kunigo parapijiečiai negavo. Bažnyčios kuratoriumi 1932 gruodžio 7 d. buvo paskirtas kunigas Antanas Syrus. /Raidė i pavardėje atsirado vėlesniais metais/. „Antanas Syrus, Ciprijono sūnus, gimė 1898 m. kovo 23 d. Saudininkuose, Kelmės valsčiuje, Raseinių apskrityje, Šilavos parapijoje. Krikštytas 1898 m. kovo 25 d. Augo Palangoje. Mokėsi Palangoje nuo 1905 m. liaudies mokykloje 3 metus, paskui 6 metus Palangos gimnazijoje iki 1914 metų. Seminarijoje (Telšių) mokėsi nuo 1918 m. iki 1923 m. ir tuo pat laiku lankė bendrąjį Teologijos-filosofijos „ruožą“ – 5 ir 6 semestrą. Subdjakonu pašvęstas 25 d. vasario mėn. 1923 m. Kunigu – 10 birželio 1923 metais“ (duomenys iš anketos „Žinios apie kunigą“).
Kunigas Antanas Syrius, atvykęs į Raudonę, rado pradėtą statyti bažnyčios bokštą. Senieji miestelio gyventojai dar prisimena, kaip iš aplinkinių lankų buvo arkliais vežami akmenys bažnyčios bokšto pamatų statybai. Juozas de Faria e Kastro atidavė bažnyčios kūrimui molinį žemės ūkio technikos sandėlį, prie kurio buvo pristatytas varpinės bokštas pietiniame gale. Bažnyčia buvo ruošiama parapijiečių jėgomis ir pastangomis. Sena parapijietė Juzefa Jocaitienė prisimena, kad buvo renkamos aukos bažnyčios įruošimui: „Dėjo jaunas ir senas, kiek kas galėjo. Mes dėjom 15 litų. Tais laikais buvo „didelis pinigas“.
Kunigas Antanas Syrius, atvykęs garlaiviu su savo šeimininke ir turtu, apsigyveno kumetynėje įruoštuose kambariuose. Pastatas iš vidaus ištinkuotas, sudėtos grindys. Choristai giedojo bažnyčios gale sustoję ant suolelių (kad būtų aukščiau). Bokštą statė parapijos žmonės, drąsūs ir nebijantys aukščio. Vienas iš jų – Kazimieras Jakas.
Bažnyčia neturi architektūrinio stiliaus. Tai senovinis dvaro pastatas.
Bažnyčiai suteiktas Švč. Jėzaus Širdies vardas. Bažnyčia nebuvo konsekruota, o tik pašventinta (nes buvo ne mūrinė, bet molinė).
Raudonės parapiją sudarė 16 kaimų ir Raudonės dvaro centras (miestelio dar nebuvo, buvo tik pradėti dvarininko Juozo de Faria e Kastro dalinti sklypai kumečiams kurtis dvaro žemėje). Raudonės, Pupkaimio, Gudelaukio, Žižikasterio (žmonių taip vadinamas), Sausgirių, Abarių, Raudonėnų, Balandžių, Kybartų, Andrušiūnų, Kaniūkų, Pjaunių, Paantvardžio, Miškų, Milkūniškės kaimai sudarė jauną besikuriančią parapiją. Bėgant ir keičiantis laikams, per sovietinės melioracijos vėjus, dauguma kaimų gyventojų buvo sukelti į miestelį ir Raudonėnų kaimą, kai kurių pavadinimai išnyko, žinomi tik senųjų gyventojų atmintyje ir žemės kadastrinių vietovių planuose. Dabar parapiją sudaro 6 kaimai ir miestelis: Raudonės miestelis, Pupkaimio, Sausgirių, Raudonėnų, Balandžių, Kybartų, Pjaunių kaimai. Parapijoje seniau gyveno apie 2000, dabar – apie 1000 tikinčiųjų.
Bažnyčioje švenčiami Švč. Jėzaus Širdies ir Šv. Onos atlaidai. Švč. Jėzaus Širdies atlaidai vyksta birželio mėnesį, pagerbiant bažnyčios vardą. Bažnytiniame mišiole rašoma:
„Trečiąjį penktadienį po Sekminių yra Švč. Jėzaus Širdies iškilmė“.
Šv. Onos atlaidai vyksta liepos 26-ąją – keliamąją dieną, nukeliant į artimiausią sekmadienį. Švč. Jėzaus Širdies atlaidai seniau sutraukdavo daugybę žmonių iš Raudonės ir gretimų parapijų. Senieji parapijos žmonės mena tuos laikus, kai visi tikintieji nesutilpdavo bažnyčioje ir jos šventoriuje. Būdavo daugybė prekeivių – „karabelninkų“.
Antano Syriaus vadovaujamoje bažnyčioje atlaidų procesijoje dalyvaudavo daug žmonių: vyrai nešdavo kryžių, vėliavas, baldakimą, mergaitės barstydavo gėles. Labai įdomiai ir sudėtingai barstydavo gėles: dvi mergaitės priekyje nešdavo pintinę su gėlėmis. Kitos barstytojos, jų buvo 12 ir daugiau, barstydavo pagal tokią schemą: sudaryti du barstytojų rateliai priešais kunigą, dvi mergaitės, pasiėmusios gėlių iš pintinės, eina vidine ratelių puse, išberia priešais kunigą gėles ir grįžta išorine puse pasiimti gėlių. Taip visos poros eina viena paskui kitą.
Kunigas Antanas Syrius pirmąsias komunijas teikdavo per Švč. Jėzaus širdies atlaidus. Pirmosios komunijos eidavo daugybė vaikų. Dabar pirmosios šv. Komunijos vaikai eina per Šv. Onos atlaidus. 2000 m. per Šv. Onos atlaidus liepos 30 d. pirmosios komunijos priėjo 34 vaikai.
Raudonės bažnyčioje dirbo kunigai Antanas Syrius, Pranas Andriulaitis, Jurgis Augustinas Šimkus, Juozapas Susnys, Steponas Pilka, Stasys Tvarijonas, Juozas Razminas, Jonas Rakauskas, Algirdas Kildušis, Antanas Jokūbauskas, Artūras Stanevičius (dirba dabar).
1947 m. kovo mėnesio 15 d. kunigas Antanas Syrius buvo „teisingumo aparato“ sulaikytas ir nuteistas. Niekas nematė, kaip kunigą suėmė irišvežė į kalėjimą. Iš kalėjimo grįžo 1954 m. spalio 9 d., paskirtas Raudonės altarista – išlaikytiniu. Puikiai visi tikintieji prisimena, kaip kunigas Antanas Syrius beveik po aštuonerių metų sugrįžo į Raudonę. Kalėjime nesiskuto, todėl grįžo su ilga barzda. Daugybė parapijiečių grįžtančio kunigo laukė su gėlėmis. Ilgokai laukė, jau buvo beišsiskirstantys, bet prie bažnyčios sustojo automobilis ir iš jo išlipo kunigas Antanas Syrius. Parpuolęs ant žemės ją pabučiavo, apsiverkė, pamatęs tiek daug susirinkusių parapijiečių.
Po keleto metų į Raudonę antrą kartą grįžo Steponas Pilka. Klebonas Steponas Pilka gyveno pas ilgametę bažnyčios „pročką“ – prižiūrėtoją Kazimierą Maskolaitytę-Čimielienę. Nuoširdžiai Raudonės bažnyčia ir tikinčiaisiais rūpinosi kunigas Juozapas Razminas. Jis sunkiu sovietmečiu ryžosi pastatyti naują kleboniją. Senoji buvo atimta, joje buvo įsikūrę stribai, vėliau, iki pat Lietuvos valstybės atkūrimo, buvo miestelio ambulatorija.
Jaunas kunigas Algirdas Kildušis dirbo pats ir organizavo parapijiečius, norėdamas atnaujinti bažnyčios vidų, altorius. Suremontavo bažnyčią ir iš lauko, buvo perdažytas stogas, aptinkuotos sienos.
Prasidėjus Lietuvoje atgimimui kunigo A. Kildušio pastangomis parapijai buvo grąžinta senoji klebonija. Mano žiniomis, joje jis norėjo įkurti parapijos šarvojimo namus. Planų buvo daug, bet dėl lėšų stygiaus ir iškėlus kunigą Algirdą Kildušį, daugelis darbų liko nebaigti. Nuo to laiko Raudonės parapija savo klebono neturi. Parapiją aptarnauja Veliuonos klebonas.
Aptarnaujantiems kunigams sunku visur suspėti, tačiau kunigas Artūras Stanevičius suspėja. Kunigo pastangomis bažnyčia iš lauko prižiūrėta: pakeisti seni lietvamzdžiai, tvora, betono plokštėmis nutiestas takas į kleboniją. Kunigo iniciatyva ir parapijiečių pastangomis padarytas naujas altorius, krikštykla, kunigo krėslas, altoriaus apšvietimas, sutvarkytas užaltoris, suremontuotos grindys bažnyčios priekyje, pakeisti bažnyčios langų stiklai (paprasti – matiniais), išdažytos grindys, sienos, padaryta nauja sakyklėlė (pulpitas). Pagal atnaujintos liturgijos reikalavimus išardyti Dievo stalas ir sakykla. Kunigas Artūras Stanevičius organizuoja piligrimines tikinčiųjų keliones. 1999 metais per popiežiaus Jono Paulius II vizitą Lenkijoje lankėmės Elko mieste. Važiavome į Vilnių, į Šv. Kazimiero atlaidus Arkikatedroje Bazilikoje. Į jubiliejinių 2000 metų piligriminę kelionę vykome į Žemaičių Kalvarijos Mažąją Baziliką. Kunigas subūręs nemažą būrį mažųjų patarnautojų (net 8 ir daugiau). Tai tikrai daug, matant vien senyvo amžiaus žmones pamaldose. Planų daug, tik lėšų mažai.
Apie vargonininkus žinoma tik iš giedotojų pasakojimų. Jie prisimena geriausius vargonininkus: Budzinauską, Giedraitį, Joną Balčiūną, Stasį Kazlauską. Bažnyčioje giedojo arba gieda Stigai, Kramarauskai, Paulauskai, Pranas Danevičius, Juzefa Ragazienė, Justina Labanienė, Augustauskienė, Elena Masiulienė, Janina Valaitienė-Grigienė, Marcelė Cilišauskienė, Pranas Ramonas, Valeras Vyturys, Antosė Šimulynienė, Justinas Šukauskas, Blaivinskas, Akvilina Bulotienė, Morta Urbšienė, Adelė Mačiulienė, Albina Adomaitienė, Elena Adomaitienė, Violeta Luzgauskienė, Petronėlė Baltrušaitienė, Dalia Grigaliūnienė. Ilgametė choristė Petrė Dosinaitė-Paulauskienė, gimusi 1911 12 15, augo gausioje dvylikos vaikų šeimoje. Ji kartu su seserimi Elena ir būsimais giedotojais su gėlėmis pasitiko garlaiviu atplaukusį kunigą Antaną Syrių, sutiko jį grįžusį iš kalėjimo. Giedojo prie visų valdžių, nuo pat bažnyčios įkūrimo. Vokiečių laikais repetuodavo naktimis, prie žibalinių lempų. Išgirdę atskrendant lėktuvus, užgesindavo jas, kad nepradėtų bombarduoti. Petrės Dosinaitės-Paulauskienės žodžiai apie bažnyčią: „Niekas taip nevargo, kaip mes, kol nebuvo bažnyčios, vargonų, slapčia „prie rusų“ repetuodavom, sunku pagalvoti, kaip vargome“.
Olga Snapaitytė-Maskolaitienė sako: „Mes giedodavom lotyniškas „Liudviko mišias“, susirinkdavo daug vyrų, moterų – altai, tenorai, sopranai, bosai. Aš giedojau altu. Kai užgiedodavom, sienos drebėdavo, dabar taip neįgieda“.
Bažnyčios tarnai – zakristijonai ir skalbėjos. Žmonės mini zakristijonus Juozą Kavaliauską, Juozą Andriukaitį, Antaną Pečkaitį. Šiuo metu bažnyčia zakristijono neturi – viską atlieka patarnaujantys vaikai.
Negalima įsivaizduoti, kokia bažnyčia būtų be prižiūrėtojos – skalbėjos. Pirmoji skalbėja buvo Marytė Pociūtė iš Raudonėnų. Yra išlikęs kun. A. Syriaus, jau altaristos, 1963 05 24 laiškelis klebonui Steponui Pilkai:
„Gerb Kunige Steponai,
a. a. Marytė Pociūtė yra pirmoji mano besikuriančios bažnyčios skalbėja. Jei Jūs nieko priešneturėtumėt ir jei mirusios namiškiai kreiptųsi, aš mielai paimčiau ją iš namų, atlydėčiau, atlaikyčiau visas pamaldas ir nulydėčiau į kapus. Žinoma, viską gratis“.
Ilgametė bažnyčios prižiūrėtoja – skalbėja buvo Kazimiera Maskolaitytė-Čimielienė. Ji geru žodžiu prisimenama parapijos žmonių. Buvo geros širdies, pamaldi moteris – nuo pat pirmojo kunigo Antano Syriaus iki aštunto Jono Rakausko – dirbo bažnyčioje. Skambino varpu („po dūšių“, t.y. mirimo skambinimo, kas duodavo per daug pinigų, grąžindavo atgal), kepdavo „plotkas“ – kalėdaičius, organizuodavo procesijų dalyvius, ruošdavo bažnyčią mišioms, skalbdavo rūbus. Visko, ką ji gero padarė, neišvardysi, buvo pasišventusi Dievui, nes jauna neteko vyro ir sūnaus. Pas Kazimierą – taip ją vadino parapijiečiai, – kurį laiką gyveno kunigas Steponas Pilka, nes klebonija buvo atimta stribų. Kazimiera su savo seserimi Marute kunigui užleido du kambarius. Mirus Kazimierai Maskolaitytei-Čimielienei, mišias aukojo tuometinis Raudonės klebonas Jonas Rakauskas ir net du kartus buvęs klebonu – Steponas Pilka. Po jos ilgai bažnyčią tvarkė Domicelė Karčiauskienė ir Antosė Karčiauskytė. Mirus vyresniajai, liko Antosėlė…
Dabar bažnyčią prižiūri Adelė Mačiulytė.
Šventoriuje yra du kryžiai. Čia perlaidotasbažnyčios įkūrėjas Antanas Syrius. Kunigas buvo palaidotas parapijos kapinėse. Sovietinė valdžia neleido jo laidoti bažnyčios šventoriuje. Tik prieš aštuonerius metus, minint parapijos įkūrimo šešiasdešimtmetį, praėjus 32 metams po mirties, Antano Syriaus palaikai buvo perlaidoti iš parapijos kapinių į šventorių.
Kunigo Antano Syriaus perlaidojimu rūpinosi tuometinis (1992 m.) kunigas Algirdas Kildušis. Perlaidojimo mišias laikė trys kunigai: Algirdas Kildušis, Steponas Pilka ir Antanas Jokūbauskas. Jau aštuoneri metai kunigo Atano Syriaus palaikai ilsisi jo įkurtos bažnyčios šventoriuje.
Dabar parapijoje veikia Caritas. Caritas įkurtas 1997 m. vasario mėn. Priklauso Kauno Arkivyskupijos Caritui.
Autorius Rimas Maskolaitis
Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.