Sofija Platonovna Kaisarova (pirmoji santuoka su baronu Karlu Karlovičium Pirch)
Sofija Platonovna Kaisarova gimė 1800 m. spalio 3 d. Ruentalio pilyje Kurše, tėvo kunigaikščio Platono Aleksandrovičiaus Zubovo rezidencijoje. Vaikystę ir jaunystę ji praleido tai Ruentalio dvare, tai Peterburge. Taip pat dažnai apsilankydavo ji ir Raudonėje, dvare ant Nemuno kranto, kurį kunigaikštis Zubovas pirko 1803 metais.
Kartą Peterburge, baronienės Rozen (Rozen-Preobražensko pulko vado žmona) namuose, Sofija Platonovna susipažino su jaunu šio pulko karininku baronu Karlu Karlovičiumi Pirch, 1812 m. karo – Kulmo ir Paryžiaus 1814 m. kampanijos – dalyviu. Netrukus, 1816 m., Sofija Platonovna ištekėjo už barono Pirch’o, o kunigaikštis Zubovas kaip kraitį Sofijai Platonovnai atidavė Raudonės pilį ir dvarą. Bet po keleto metų, 1822 m., baronas Pirch, būdamas jau generalmajoras ir Preobražensko pulko vadas, mirė.
Po vyro mirties Sofija Platonovna ėmė vis dažniau lankytis Raudonėje, kuri jai labai patiko. 1840-aisiais ji antrą kartą ištekėjo už senatoriaus P. S. Kaisarovo, bet labai greitai su juo išsiskyrė. 1844 m. Sofija Platonovna apsigyveno Raudonėje ir čia beveik neišvykdama pragyveno iki pat mirties. Tuo metu pilis, po gaisrų virtusi griuvėsiais, buvo negyvenama. Sofija Platonovna apsigyveno dideliuose mediniuose ponų namuose, kurie stovėjo tarp sodybos ir parko, siekiančio pačią pilį. Sofija Platonovna įvedė griežtas etiketo taisykles ir turėjo didelį autoritetą tarp savo giminių ir vietos visuomenėje. Gubernatoriai ir vietos pareigūnai laikė pareiga padaryti vieną pirmųjų vizitų įtakingai dvarininkei, turinčiai plačius ryšius Peterburge. Sofiją Platonovną didžiai gerbė ir lenkai dvarininkai. Po 1863 m. sukilimo daug kaimynų lenkų, bijodami rusų baudžiamųjų būrių represijų, kreipdavosi į Sofiją Platonovną pagalbos, atveždavo saugoti savo vertybes.
Gausybė giminės šeimų laikė Sofiją Platonovną giminės vyresniąja ir nuolat ją lankė. Sofijos Platonovnos tėvoniją (вотчина) sudarė Raudonės, Pramedžiavos, Labgirių, Miliušių ir Pašaltuonio dvarai, iš viso 30 000 hektarų. Pagrindinėkontora buvo Labgiriuose, o rezidencija – Raudonėje. Visus reikalus tvarkė pati Sofija Platonovna. Važinėjo ji didelėje karietoje ketvertu ar šešetu arklių, su foreitorium priešaky.
Persikėlusi į Raudonę, Sofija Platonovna pradėjo atstatinėti pilį ir pirmiausia joje įruošė cerkvę, kuri buvo pašventinta 1858 m. rugsėjo 17 d. Statybos darbai pilyje stūmėsi į priekį, bet ji tebegyveno senajame name. 1877 metais senasis namas sudegė. Užsidegė naktį, pati Sofija Platonovna vos išsigelbėjo, o ir visi kiti išbėgo kaip stovi. Beveik viskas sudegė: baldai, paveikslai, šeimos portretai, brangenybės. Po gaisro Sofija Platonovna persikėlė į atstatytą pilies dalį.
Sofija Platonovna mirė Raudonėje 1880 m. liepos 31 dieną ir buvo palaidota Zubovų šeimos koplyčioje prie Peterburgo („в Зубовской усыпальнице в Сергиевой пустыни близ Петербурга“).
Iš vedybų su baronu Pirch Sofija Platonovna turėjo dvi dukteris: Sofiją, ištekėjusią už L. N. Vakselio, ir Olgą, ištekėjusią už generolo N. P. Chruščiovo, bei sūnų Platoną, mirusį 1854 12 26.
Sofija de Faria e Kastro (mergautinė pavardė Sofija Lvovna Vaksel)
Sofija Lvovna Vaksel, Levo Nikolajevičiaus ir Sofijos Karlovnos (merg. baronaitė Pirch) duktė, gimė 1835 m. rugsėjo 18 d. Jaunystę praleido su tėvais Peterburge. Dažnai lankėsi Romainių dvare prie Kauno ir Raudonėje. Peterburge Sofija Lvovna mokėsi muzikos, buvo vokiečių kompozitoriaus ir gitaros virtuozo Dekerio (gim. 1825 m. Vienoje) mokinė ir kaip muzikė mėgėja dalyvaudavo vakaruose, ruošiamuose pas Tolstojus. 1861 m. Sofija Lvovna su motina, broliu Platonu ir jaunesne seseria Nadiežda, kuri buvo silpnos sveikatos, išvyko į Madeiros salą ir ten išbuvo keletą metų. Ten ji susipažino su brolio draugu Žozė Karlu de Faria e Kastro. Platono Lvovičiaus kviečiamas, jis 1870 m. atvažiavo į Rusiją, pradėjo lankytis Raudonėje ir 1872 m. balandžio 23 d. vedė Sofiją Lvovną. Po ketverių metų jiems gimė sūnus Juozas. Po vedybų jie gyveno pas močiutę Sofiją Platonovną Kaisarovą, kuri pasirinko ją savo įpėdine Raudonėje. Po S. P. Kaisarovos mirties (1880 07 31) Sofija Lvovna paveldėjo Raudonę, ir tokiu būdu Raudonė teko de Faria e Kastro giminei. Gavusi Raudonę, Sofija Lvovna ėmė ūkininkauti, ir tai tęsėsi keletą metų, bet dvaro valdymas ir visokiausi su tuo susiję reikalai toli gražu ne stiprios sveikatos moteriai tapo nepakeliami. Pagaliau jos sveikata taip pablogėjo, kad ji išvyko gydytis. Gydėsi Karaliaučiuje. Ten ir mirė 1878 metų balandžio 16 dieną. Palaidota Pažaislyje.
Žozė Karlas de Faria e Kastro (Jose Carlos de Faria e Castro)
Žozė Karlas de Faria e Kastro gimė 1835 m. gruodžio 8 d. Ponta-do-Sol, Madeiros saloje (turbūt gražiausioje pasaulio saloje). Ten jo tėvai turėjo namus ir žemės, daugiausia vynuogynų. Jo kilmingi protėviai (portugališkai – fidalgos) absoliutizmo laikais ėjo kapitonų – majorų pareigas (capitao mor), t. y. būdavo apygardos civilinės milicijos vadovai ir viršininkai. Gi Žozė Karlo tėvas, gyvenęs jau konstitucinės monarchijos laikais, buvo dvarininkas. Vidurinį išsilavinimą Žozė Karlas įgijo didžiausio Madeiros miesto Funšalo (Funchal) licėjuje. Besimokydamas ten ypač domėjosi literatūra, ir portugalų, ir užsienio, labiausiai klasika. Domėjimasis literatūra tapo pagrindu tolesnei jo – rašytojo publicisto – veiklai.
Baigęs licėjų, Žozė Karlas ir pradėjo literatūrinį darbą įvairiuose portugalų periodiniuoseleidiniuose, buvo priimtas bendradarbiu į Portugalijos karališkąją geografijos draugiją.
Žozė Karlas aktyviai dalyvavo ir Madeiros bei visos Portugalijos politiniame gyvenime, prisidėjo prie progresistų (liberalų) partijos ir žurnale ,,O noticioso” spausdino straipsnius, palaikančius šios partijos idėjas. Vėliau jis įstojo į politinių mokslų institutą Paryžiuje ir per trejus metus išėjo aukštąjį politinių mokslų kursą.
Žozė Karlas bendradarbiavo, spausdino savo literatūrinius straipsnius ir Lisabonos žurnale ,,O progresso”, išleido politinę brošiūrą ,,Valstybė ir jos aplinka”, ilgai bendradarbiavo literatūriniame Lisabonos laikraštyje ,,Novidades” bei kituose sostinės ir provincijos laikraščiuose ir žurnaluose. Žozė Karlas rašė straipsnius, leido knygas ir prancūzų kalba.
1868 metais Portugalijos karalius Liudvikas I suteikė Žozė Karlui Cavalleiro Fidalgo titulą ir paskyrė rūmų štalmeisteiriu (Escudeiro fidalgo). Už literatūrinę veiklą ir už visus darbus Geografijos draugijai Žozė Karlas buvo apdovanotas aukščiausiu Portugalijos pasižymėjimo ženklu – Kristaus ordinu.
Kai Vakselių šeima 1862 metais atvyko iš Rusijos į Madeirą, Žozė Karlas de Faria e Kastro susipažino su jais ir susidraugavo su Platonu Vakseliu, kuris saloje išbuvo keletą metų. Draugo pakviestas, jis 1870 metais atvažiavo į Rusiją. Pabuvęs ten daugiau kaip metus, pasipiršo Platono seseriai Sofijai, kuri tuo metu gyveno močiutės S. P. Kaisarovos dvare Raudonėje, Lietuvoje. Vestuvės įvyko 1872 metų balandžio 23 d. Raudonės pilyje. Tada galutinai persikėlė čia, bet ryšių su tėvyne nenutraukė ir tęsė savo literatūrinę veiklą, prenumeravo portugališkus laikraščius ir žurnalus, spausdino juose savo straipsnius politinėmis, istorinėmis ir religinėmis temomis. Prancūzų kalba išleido knygą apie Vasko de Gamos kelionę jūros keliui į Indiją atrasti (šio įvykio 400-osioms metinėms) bei brošiūrą ta pačia tema, istorinę poemą apie Portugalijos karalienės Inesės de Castro nužudymą ir kt.
Kartais jis važiuodavo į Portugaliją ir į Madeiros salą. Nors gyvendamas Peterburge ir Raudonėje jis nuoširdžiai pamilo tas vietas, tačiau iki gyvenimo pabaigos liko tikras Portugalijos patriotas. Ir religijos atžvilgiu jis buvo ypač pakantus žmogus, gerbė pravoslavų tikėjimą, bet iki gyvenimo pabaigos liko geras katalikas, nes manė, kad kas kokio tikėjimo gimė ir buvo auklėtas, tokio tikėjimo turi likti iki galo.
Trejus metus prieš mirtį Žozė Karlas jau jautėsi ligonis ir vyko į užsienį gydytis įvairiuose kurortuose, dažniausiai Viši, o paskui – į tėvynę, atsisveikinti su ja. Ten jis išbuvo iš viso porą metų. Ilgiausiai – Madeiros saloje, kurioje jį oficialiai pagerbė kaip žinomą portugalų rašytoją.
Tačiau ir jam įprastas bei palankesnis klimatas sveikatos nepataisė, ir Žozė Karlas grįžo; pradžioje dar gydėsi įvairiose klinikose Peterburge, bet gydymu nusivylė ir išreiškė norą numirti savo mylimoje Raudonėje. Jį ir pervežė ten.
Mirė Žozė Karlas de Faria e Kastro 1910 metų balandžio 13 dieną ir buvo palaidotas katalikiškose Raudonės kapinėse, ant kalno prie Raudonėnų kaimo.
Juozas de Faria e Kastro
Juozas de Faria e Kastro gimė 1876 m. rugsėjo 23 d. Raudonės dvare (tuomet Kauno gubernijoje). Iki 12 metų jis augo pas tėvus Raudonėje. Vaikystėje jį išmokė prancūzų ir vokiečių kalbų, o lietuviškai išmoko savaime, girdėdamas kalbant.
1888 metais jis įstojo į Peterburgo imperatoriškojo Aleksandro licėjaus paruošiamosios klasės jaunesniųjų skyrių. Visą licėjaus kursą (teisės – istorijos – filologijos) jis baigė 1897 metais ir gavo titulinio patarėjo laipsnį. Baigęs licėjų, pradėjo tarnauti Valstybinėje kanceliarijoje prie Valstybės Tarybos. Kanceliarija buvo Peterburge, Marijos rūmuose. Ten jis tarnavo iki 1903 metų ir buvo tiesiogiai pavaldus Valstybės sekretoriui kunigaikščiui Golycinui-Muravlinui. Peterburge Juozas Karlovičius (caro laikais buvo įprasta jį vadinti taip) mokėsi – lankė profesoriaus Dokučajevo vakarinius žemės ūkio kursus (matyt, planuodamas vėliau gyventi Raudonėje ir ūkininkauti).
Vasarą atostogaudamas savo dvare Raudonėje, jis pradėjo palaipsniui pertvarkyti ūkį, padedant valdytojui O. N. Kozikui. Ūkis pradžioje buvo gana primityvus, žemė daugiausia būdavo išnuomojama, o prieš prasidedant 1914 metų karui, jau buvo gana aukšto lygio visuose beveik 5000 hektarų.
1900 metų birželio mėnesį buvo paaukštintas (suteiktas kolegijos asesoriaus rangas). 1903 m. pavasarį jis buvo paskirtas Kauno apygardos taikos teismo garbės taikos teisėju. Tų metų spalio 26 dieną Juozas Karlovičius de Faria e Kastro vedė Olgą Viktorovną Kordaševskają, generolo leitenanto V. I. Kordaševskio ir baronaitės O. J. Rozen dukterį. Vestuvės buvo Kaune. Po vestuvių šeima apsigyveno Raudonėje. Ten būdamas Juozas Karlovičius ėjo garbės teisėjo pareigas.
1904 metais Juozas de Faria e Kastro buvo paaukštintas į rūmų patarėjus ir paskirtas garbės teismo teisėju ne tik Kauno, bet ir Raseinių taikos teismo apygardoje. Greta šių pareigų jis dirbo ir visuomeninį darbą, dalyvavo rinkimuose į valstybės Dūmą, priklausė įvairioms organizacijoms, buvo Vakarų Rusijos draugijos Kauno skyriaus pirmininkas, Portugalijos geografijos draugijos narys. Kadangi gyveno Raudonėje, tai laisvu nuo tarnybos laiku kiek galėdamas rūpinosi dvaro tvarkymu.
1908 m. gegužės mėn. buvo paaukštintas į kolegijos patarėjus, o 1912 metais paskirtas Raseinių apskrities Taikos teismo pirmininku. Žiemą šeima išvažiuodavo į Gatčiną (ten gyveno jo žmonos Olgos Viktorovnos tėvai), bet jis nenutraukdavo ryšių su Raudone ir su visomis savo pareigomis bei visuomeniniais reikalais Kauno gubernijoje, ten nuolat važinėdavo. Nuo ankstaus pavasario iki vėlaus rudens jie gyvendavo Raudonėje.
Kai prasidėjo 1914 metų karas, Juozas de Faria e Kastro, pasiūlius Kauno gubernatoriui Griazevui, buvo paskirtas Kauno apskrities bajorų vadovu (visos apskrities administracijos vadovu). Šeimą išsiuntė į Gatčiną, nuvyko į Peterburgą prisistatyti vidaus reikalų ministrui Maklakovui ir grįžęs pasinėrė į tarnybą karo metų sąlygomis pafrontės vietovėje. Kaip apskrities vadovas, savo žinioje jis turėjo tris skyrių viršininkus, visus kanceliarijų viršininkus, sekretorius, valdininkus, valsčių seniūnus, o taip pat ir teismo bei policijos darbuotojus. Apskritis buvo suskirstyta į apylinkes, vadovaujamas viršininkų, o apylinkės padalintos į valsčius, vadovaujamus viršaičių. Kauno apskrityje buvo 16 valsčių, 12 įėjo į Kauno tvirtovės rajoną. Kadangi vyko karas ir Kauno tvirtovė galėjo būti apgulta, centrinės apskrities įstaigos buvo perkeltos į Kėdainius. Ten buvo ir apskrities vadovo pagrindinė kanceliarija. Jis tvarkė įvairiausius karinius ir civilinius reikalus – mobilizaciją, nuolat važinėjo po apskritį pirmininkauti naujokų priėmimo komisijoms ir pan. Organizavo gyventojų evakuaciją, turėjo vykdyti skubius įsakymus, siunčiamus gubernatoriaus ar Kauno tvirtovės viršininko. Darbo buvo daug, kanceliarijai dažnai tekdavo dirbti iki išnaktų. Pafrontės ruožo reikalais Juozui Karlovičiui dažnai tekdavo atsidurti ir pačiame fronte. Vieną kartą fronte jisai susitiko su savo svainiu – Nikolajum Viktorovičium Kordaševskiu, tarnavusiu kirasyrų pulke. Raudonė tuo metu jau buvo užimta vokiečių.
Važinėjimui su reikalais Juozui Karlovičiui visuose valsčiuose buvo specialūs arkliai bei valdinis garlaivis plaukti Nemunu ir jo intakais. Už gerą mobilizacijos įvykdymą Juozas Karlovičius buvo apdovanotas Šv. Stanislovo antro laipsnio ordinu.
1915 metų vasarą, kai didesnė Kauno apskrities dalis buvo užimta vokiečių ir prasidėjo traukimasis, armijos vadas generolas Plevė paskyrė jį rekvizicinės komisijos pirmininku – priimti pabėgėlių gyvulius ir turtą. Tuo metu vokiečiai prisiartino prie Kauno, ir jis tapo Kauno tvirtovės kritimo liudininku. Po to vadovavo rekvizicinio būrio traukimuisi nuo vokiečių. Taip ta komisija dirbo įvairiuose punktuose pakeliui į Minską. 1915 metų rudenį Juozas Karlovičius paskiriamas pabėgėlių įsikūrimo įgaliotiniu, o 1916 m. viduryje – įkainojimo komisijos pirmininku Šiaurės fronte. Komisija dirbo Kostromoje prie Volgos (dviems Kauno gubernijos apskritims).
Prasidėjus revoliucijai, Juozas de Faria e Kastro jau su šeima išvažiavo į Novočerkaską. Ten prasidėjo pilietinis karas. Šio karo metu tarnavo Pietų Rusijos karo pajėgų maisto valdyboje, daug kartų buvo komandiruojamas į Ukrainą ir Kaukazą.
1920 metų vasario pabaigoje, spaudžiant raudoniesiems, teko visai šeimai evakuotis garlaiviu ,,Konstantinas“ iš Novorosijsko per Konstantinopolį ir Salonikus į Serbiją. Tų metų rudenį de Faria e Kastro šeima pagaliau grįžo į Lietuvą, kuri 1918 metais buvo tapusi nepriklausoma valstybe. Apsigyvenęs savo dvare Raudonėje, Juozas de Faria e Kastro ėmėsi atkurti karo nuniokotą ūkį žemės dalyje, paliktoje po žemės reformos, kurią įvykdė Lietuvos vyriausybė (maždaug 100 ha). Tai (tą darbą) jis dirbo nuo 1921 iki 1940 metų, kai Lietuvą okupavo sovietinė kariuomenė.
1941 metais de Faria e Kastro šeima išvažiavo į Vokietiją. 1942 m. jis buvo grįžęs į Raudonę, bet 1944 m. turėjo kaip pabėgėlis visiškai palikti Lietuvą. Prieglobstį rado Platendorfo kaime prie Braunšveigo. Ten ir mirė 1947 m. lapkričio 19 d. Tarnaudamas Juozas de Faria e Kastro gavo ne vieną ordiną, medalį ir pasižymėjimo ženklą. Nuo 1940 metų jis, turėdamas neeilinių literatūrinių sugebėjimų, pradėjo rašyti šeimos atsiminimus bei parašė nemažai apybraižų ir straipsnių istorinėmis, religinėmis ir kt. temomis. Tuos darbus jis norėjo išspausdinti, deja, po 1939–1945 metų karo nesulaukė palankesnių sąlygų.
Olga de Faria e Kastro (mergautinė pavardė Olga Viktorovna Kordaševskaja)
1884 metų spalio 30 dieną Kordaševskių šeimoje gimė dvynės. Vieną pakrikštijo Olga, kitą – Elena. Jos gimė Peterburge, Nikolajaus kavalerijos mokykloje, kurioje jų tėvas, pulkininkas Kordaševskis, buvo junkerių eskadrono vadas. Vaikystėje žiemą jos praleisdavo Peterburge, o vasaras su motina Olga Julijevna – jų senelio barono Rozeno dvare Aristavoje, Kauno gubernijoje. Vėliau, kai jų tėvas gavo kavalerijos brigadą, žiemą gyvendavo Suvalkuose, nes ten stovėjo ta dalis. Bet vasaras ir vėliau praleisdavo Aristavoje. Svetingus Aristavos namus nuolat lankė kaimynai. Ypač artimi santykiai siejo su grafo Totlebeno šeima ir su Stolypinais, kurie buvo artimi kaimynai. Kai Petras Arkadjevičius Stolypinas buvo gubernijos bajorų vadovas, būtent jo suruoštame raute Kauno bajorijai 1902 metais Olga Viktorovna susipažino su Juozu de Faria e Kastro. 1903 metais Olga Viktorovna ir ištekėjo už jo. Ištekėjusi visą meilę ir rūpesčius iš tėvų šeimos ,,perkėlė” vyrui ir vaikams, o paskui anūkams, – visąsavo gyvenimą paskyrė vien jiems. Kukli, dorai išauklėta pati ir ypač vertinusi šias savybes, Olga Viktorovna mėgo visa, kas gražu ir kilnu, bet elgdavosi su visais kaip su lygiais, nekreipdama dėmesio į padėtį visuomenėje. Ji mėgo muziką, gerai skambino fortepijonu, jaunystėje buvo Peterburgo konservatorijos direktoriaus mokinė. Ištekėjusi ir apsigyvenusi Raudonėje, ji labai rūpinosi rūmų išpuošimu, sodu, parku, mėgo gėles. Nuo ankstaus pavasario iki vėlaus rudens Olga Viktorovna būdavo su vaikais Raudonėje, kur vyras tvarkė savo dvarą ir ėjo garbės teismo teisėjo pareigas, o žiemą išvažiuodavo į Gatčiną. Gyvendama prie pat Peterburgo, Olga Viktorovna mėgo lankytis visuomenėje ir kviestis pas save draugus, tarp kurių buvo kunigaikščiai Golycinai, baronai Bilderlingai, Arapovai, Mordvinovai, grafai Totlebenai ir kiti. Raudonėje irgi buvo kaimynų, su kuriais Olga Viktorovna bendravo: kunigaikščiai Vasilčikovai, Meisneriai, Tiškevičiai, Šemetos, giminės Vakseliai ir Chruščiovai.
Atvažiuodavo ir vietos valdžios žmonių, gubernatorius, archijerėjus. 1914 metais, prieš pat karą, buvo atvažiavęs iš Vilniaus arkivyskupas Tichonas, būsimasis visos Rusijos patriarchas, ir Raudonės cerkvėje laikė pamaldas.
Prasidėjus karui, kai Juozas Karlovičius buvo paskirtas Kauno bajorų vadovu, Olga Viktorovna su vaikais išvažiavo į Gatčiną ir apsigyveno savo tėvų namuose. Gyvendama Gatčinoje, ji rūpinosi sužeistaisiais – buvo išrinkta nedidelės ligoninės globėja. Už tą veiklą imperatorienė Aleksandra Fiodorovna apdovanojo ją pasižymėjimo ženklu. Jos sesuo Elena Viktorovna tuo metu dirbo kirasyrų pulko ligoninėje.
1917 metų rudenį visa šeima išvažiavo į pietinę Rusiją. Ten Olgai Viktorovnai teko visa šeimos rūpesčių našta, kai pašlijo materialinė padėtis ir kai pilietinio karo metu būdavo įvairiausių sunkių situacijų. Ji visada ir visur mokėjo oriai išsisukti iš keblių padėčių, todėl visa šeima laimingai išsigelbėdavo iš pavojų, kai teko kilnotis iš vienos vietos į kitą pietinėje Rusijoje ir pagaliau evakuotis jūra į Konstantinopolį, Salonikus ir Serbiją, o paskui grįžti per Vengriją, Čekiją ir Vokietiją į Lietuvą. Olga Viktorovna buvo labai tikinti, visą laiką rūpinosi Raudonės cerkve ir po 1914 metų karo daug ką joje atnaujino bei išpuošė. Ji skaitė daug religinio turinio knygų ir mėgo kalbėtis religinėmis temomis su Lietuvos metropolitu Elevferijum, kuris kiekvienais metais viešėdavo Raudonėje.
Lemtingaisiais 1941 metais, kai Lietuvą užėmė sovietinė kariuomenė ir reikėjo išvažiuoti į Vokietiją, jai teko sunki užduotis – moraliai palaikyti visą šeimą sunkiaisiais klajonių metais per karą. Mirė Olga de Faria e Kastro Platendorfo kaime 1950 metų kovo 18 dieną. Palaidota Gifhorno mieste.
Nikolajus de Faria e Kastro (Nikolas de Faria e Castro)
Nikolajus de Faria e Kasro gimė 1905 m. rugsėjo 20 d. Raudonės dvare. Vaikystėje su tėvais gyveno tai Raudonėje, kur tėvas buvo garbės taikos teisėjas ir Raseinių apygardos taikos teismo pirmininkas, tai Gatčinoje, į kurią paprastai išvažiuodavo žiemai, – ten gyveno jo motinos tėvai Kordaševskiai. Nuo mažens Nikolajus, be rusų kalbos, mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas. Ypač gerai prancūziškai išmokė guvernantė prancūzė Robertina Borman. Ji įdiegė savo auklėtiniui ir prancūzų dvasios bei kultūros supratimą. Nuo kūdikystės jis mėgo piešti ir tam turėjo neeilinių gabumų.
Per 1914 metų karą šeima išvažiavo į Gatčiną, nes Raudonė, esanti netoli Prūsijos sienos, atsidūrė pafrontės ruože ir netrukus buvo okupuota vokiečių kariuomenės. 1916 metais Nikolajus ir jo brolis Vladimiras įstojo į Gatčinos realinę mokyklą – išlaikė egzaminus į antrą klasę.
Bet prasidėjus revoliucijai visai šeimai teko išvažiuoti į Rusijos pietus, o kadangi kilo pilietinis karas, jie turėjo dažnai kilnotis iš vienos vietos į kitą. Tik 1918 m. kiek ilgiau buvo Novočerkaske prie Dono, ir broliai galėjo mokytis reguliariai. Į namus ateidavo dėstytojas Merkulovas, ir jie mokėsi pagal klasikinės gimnazijos programą. Vokiečių kalbos mokyti irgi ateidavo į namus mokytoja p. Cholodniak. 1919 m. judant frontui teko kelis kartus keisti gyvenamąją vietą. Pradžioje apsistojo Sočyje, prie Juodosios jūros, vasarą – Jelizavetinskajos stanicoje, žiemą išvažiavo į Rostovą prie Dono, o po Naujųjų metų persikraustė į Jekaterinodarą. Dėl šitų persikraustymų reguliariai mokytis buvo neįmanoma.
Galų gale 1920 metų pavasarį visa šeima buvo priversta evakuotis iš Novorosijsko garlaiviu ,,Konstantinas” per Konstantinopolį ir Salonikus, o iš ten persikelti į Serbiją. Ten, Kruševaco mieste, išgyveno iki rudens. Tų pačių metų spalio mėnesį per Vengriją, Čekiją ir Vokietiją pavyko sugrįžti į jau nepriklausomą Lietuvą ir vėl apsigyventi Raudonėje.
Lietuvoje gyvenimas palaipsniui įėjo į vėžes, ir Nikolajus su Vladimiru galėjo pradėti mokytis. Bet reikėjo išmokti ir tai, kas per keletą metų buvo praleista, ir pasiruošti stoti į gimnaziją, į kurią nors aukštesnę klasę, – pagal amžių. Nikolajui tada ėjo šešiolikti metai. Į namus pakvietė mokytoją – Borisą Pavlovičių Burcevą, išsilavinusį žmogų, baigusį prieš 1914 metų karą Maskvos universitetą.
Iki 1921 metų pavasario jis savo auklėtinius paruošė stojamiesiems egzaminams į šeštą klasę. Egzaminus laikė eksternu Kauno rusų gimnazijoje. Broliai sėkmingai išlaikė egzaminus, gavo pažymėjimus ir toliau mokėsi namie. Su B. P. Burcevu taip ruošėsi kiekvienų metų keliamiesiems egzaminams ir juos laikė toje pačioje gimnazijoje; 1922 metais perėjo į septintą, o 1923 metais – į aštuntą klasę. Tais metais po vasaros atostogų broliai buvo priimti į lietuvišką valstybinę Aušros gimnaziją Kaune. Toje gimnazijoje, aišku, visi dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba. Ir vis dėlto tai nesukliudė jiems 1924 metų pavasarį baigti gimnaziją, sėkmingai išlaikyti baigiamuosius egzaminus ir gauti brandos atestatus.
Baigęs gimnaziją, Nikolajus parvažiavo į Raudonę ir padėjo tėvui tvarkyti dvaro reikalus. O 1925 metais jis įstojo į Kauno universiteto Teisės fakultetą. 1927 metais, pertraukęs teisės studijas ir darbus Raudonėje, Nikolajus išvyko į Prancūziją ir įstojo į agronomijos fakultetą Prancūzijos universitete Nansi mieste. Ten daugiausia domėjosi biologija.
1929 metų pradžioje jis grįžo į Lietuvą atlikti karinės tarnybos. Buvo pašauktas tų metų gegužės pradžioje ir paskirtas į II ulonų pulką, kuris stovėjo Alytuje, apskrities mieste. Baigęs pagrindinį karinį paruošimą kavalerijoje, jis buvo perkeltas į Kauno karo mokyklą kaip aspirantas. Ten jau buvo jo brolis Vladimiras. Karo mokykloje Nikolajus puikiai išėjo karo mokslus ir buvo pakeltas į feldfebelius (vyresniojo puskarininkio laipsnis bei pareigybė) ir paskirtas vienos kuopos viršila mokykloje. 1930 metų rugsėjo mėnesį baigė karininkų kursą atsargos leitenanto laipsniu.
Atlikęs karo prievolę ir grįžęs į Raudonę, Nikolajus vėl padėjo tėvui ūkininkauti ir tęsė nutrauktas teisės studijas universitete Kaune.
1933 metais Nikolajus de Faria e Kastro vedė Olgą Lodyženskają.
1937 metais baigė universitetą, išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo juristo diplomą. Apsigyveno Kaune ir pradėjo dirbti Lietuvos miestųsąjungoje, kuri buvo Pasaulinės miestų sąjungos narė. Be to, jis rašė straipsnius ekonominėmis, administracinėmis ir socialinėmis temomis, susijusiomis su komunalinio pobūdžio klausimais, ir spausdino juos periodiniame Miestų sąjungos leidinyje.
1939 metais gimė sūnus Dimitrijus.
1940 metų pavasarį Nikolajus de Faria e Kastro vadovavo Lietuvos delegacijai tarptautiniame miestų sąjungų suvažiavime, kuris buvo sušauktas Estijos sostinėje Taline.
Kai 1940 metų vasarą Lietuvą okupavo sovietų kariuomenė ir Miestų sąjungos veikla buvo nutraukta, jis grįžo į Raudonę.
1941 metų pavasarį visai šeimai pavyko išvažiuoti į Vokietiją. Nikolajus pradžioje pateko į Pomeraniją, o po to, 1942 metų pradžioje, į Berlyną. Ten gavo darbą naftos gavybos pramonės vienos firmos valdyboje. Ten dirbo iki 1943 metų spalio. Po to perėjo į cenzūros žinybą.
Gyvendamas ir dirbdamas Berlyne Nikolajus de Faria e Kastro pergyveno baisiuosius antskrydžius, sugriovusius beveik visą miestą. 1945 metų balandžio pabaigoje, kai sovietų tankų daliniai įsibrovė į tą miesto dalį, kurioje jis gyveno, ir kai prasidėjo gatvių mūšiai, viską palikęs, jis pėsčias išėjo, pasiėmęs tik kuprinę, prasibrovė iki miesto ribos ir taip paspruko nuo artėjančių priešų. Su besitraukiančiais kariniais daliniais jampagaliau pavyko pasiekti Hamburgą. Ten jis susitiko su broliu Vladimiru, kurį likimas taip pat nunešė į tą miestą. Liepos mėnesį jis apsigyveno pabėgėlių stovykloje Hamburg–Noigradene ir ten išbuvo keletą metų.
1945 metų pabaigoje, iš anksto išsiskyręs, Nikolajus de Faria e Kastro antrą kartą vedė – Niną Pavlovną Zdorenko.
Gyvendamas stovykloje, Nikolajus iš pradžių dirbo bibliotekoje pabėgėliams, vėliau dėstė pabėgėlių vaikų vidurinėje mokykloje, o penkiasdešimtųjų metų pradžioje, ruošdamasis emigruoti į JAV, dirbo laikinus darbus. Prieš išvažiuodamas dirbo viename Hamburgo uosto biure.
1953 metų kovo pirmą dieną Nikolajus atsisveikino su Europa. JAV jis apsigyveno Niujorke. Suprasdamas, kad Amerikoje savo juridinių žinių nepanaudos, jis nusprendė keisti profesiją ir įstojo į vienos Niujorko aukštosios mokyklos fizikos-chemijos fakultetą. Išėjęs visą kursą ir gavęs chemiko diplomą, jis buvo priimtas į tarnybą chemijos-farmacijos įmonėje Meivude prie Niujorko. Ten jis dirbo iki mirties – vadovavo vienam skyriui, tyrinėjančiam antibiotikus.
Nikolajus de Faria e Kastro mirė 1964 metų lapkričio 5 dieną. Palaidotas rusų kapinėse Spring Valley, N.Y.
Iš Vladimiro de Faria e Kastro jaunystės prisiminimų
Raudonė 1920–1923 metais
Šie metai mums visiems reiškė naujo gyvenimo pradžią po šešerių metų karų ir revoliucijos. Pradžia visuomet kelia pavasariškai linksmą nuotaiką. Liūdesys ir ilgėjimasis jau praėjęs. Raudonė tuomet buvo ypatingai graži.
<…>
Sodininkai pavasarį nepriekaištingai ištaisė daugybę takų. Iš Erfurto buvo atsiųsta gėlių sėklų. Nuostabūs gausūs gėlynai nekainavo nieko; kas nematė, sunkiai įsivaizduotų bijūnų alėją kokio šimto metrų ilgio, kas du trys metrai didžiuliais baltų ir raudonų bijūnų krūmais apsodintą; arba šimtą auksinių puošniųjų chrizantemų, kuriomis rudenį išpuošiama salė ir salonas; arba kad kovo mėnesį šiltnamyje ant vieno plačiai išsikerojusio krūmo buvo du šimtai geltonųjų rožių žiedų!
1921–1923 metų Raudonės prisiminimai liko labai ryškūs. <…> 1922 m. vasario mėnesį buvo labai daug sniego, kai iš Kinijos grįžo dėdė Nika (Nikolajus Kordaševskis, motinos brolis). Jo pasakojimai apie Sibiro kautynes 1919–1920 m., apie anglus… Jo teosofinės knygos, kurias berniukas godžiai skaitė, pvz., apie budizmą Indijoj…
…Balandžio pradžioj kartais, metę pietus, visi skubėdavom į pakalnę žiūrėti, kaip Nemunas laužia ledus. Ledo lytys grūdosi ant viena kitos, kilo aukšti, gal dvidešimties metrų kalnai ir kitą akimirką vėl griuvo. Mes stovėjome tarp medžių už keleto metrų. Kurtinantis poškėjimas, ledo žėrėjimas saulėje. Pietinis šlaitas į lankos pusę visas sėte nusėtas mažų žavių mėlynų gėlyčių.
Antanas vėl išima antruosius langus, nustojama kūrenti; prasidėjo neužmirštamas pavasaris; ir tik Rytuose jis žadina tokį neaprašomą gyvenimo intensyvumą, kokį mes visuomet jautėme Raudonėje.
<…> Neužmirštamas krūmų ir medžių žydėjimas: pirmiausia kvapieji erškėčiai ir obelys, paskui jazminai, po to kvapiosios našlaitės, alyvos, pakalnutės, po to gana vėlai akacijos ir bijūnai. Ir visko begalė gausybė, kvepėjimas svaiginantis – tokio Vakarų Europoje nebūna. Mes važiavome į miestą laikyti egzaminų į paskutinę klasę. Viename liepų alėjų kampe popietėmis būdavo skaitymo valanda. Borisas Pavlovičius su mumis skaitė Gogolį ir Turgenevą. Atvažiuodavo svečių… Mes mokėmės irkluoti tvenkinyje valtimi, kurią dėdė Nika pavadino indiškai ,,Švasti”. Vėliau plaukiodavom Nemune. Neužmirštami ir ilgieji pasivaikščiojimai su Borisu Pavlovičium. Dažniausiai vaikščiodavome po savo laukus. Dėl to visą gyvenimą išliko meilė medžiams, visai augmenijai, miškui ir laukui, kiekvienam didžiulio dvaro ir apylinkės kampeliui. <…>
1930–1931 metų žiema
Grįžęs į civilinį gyvenimą (po karo mokyklos), aš vėl parvažiavau į Raudonę. Kai grįžau iš Nancy, aš vis važinėjau ir važinėjau – tarp Kauno, kuriame mano tėvai, Kotikas (Nikolajus) ir Saša turėjo butą ir dažniausiai ten būdavo, tarp Kėdainių ir Aristavos, kur aplankydavau močiutę, tetą Lolą ir dr. Eismondą, – ir Raudonės. Bet tą žiemą po karinės tarnybos aš beveik ,,sėsliai” gyvenau Raudonėje. Gyvenau vienas, tėvai buvo Kaune, – ten Saša gimnazijoje mokėsi. Pilyje kartu gyveno Borisas Vasiljevičius, penkiasdešimt penkerių metų buvęs rusų juristas, kuris paskutiniais metais buvo Sašos mokytojas. Jis gyveno kitame pilies fligelyje, tik ateidavo pas mane valgyti. Mus aptarnaudavo viena mergina, paskutinė iš ankstesnių trijų, valgyti gamindavo virėja, skalbimu, patalyne ir keturiais taksais (senąjį Sfinksą, kai aš buvau Nancy, dėl visiško pasenimonušovė) rūpinosi, kaip ir anksčiau, auklė. Aš skaitydavau Dostojevskį ir Tolstojų, eidavau pasivaikščioti. Vakarais nueidavau pas Borisą Vasiljevičių, ir mes klausydavom radijo su ausinėmis. Dažniausiai Maskvos, iki 10 valandos (Maskvos laiku iki 12). Kai nuskambėdavo Kremliaus varpai vidurnaktį, traukdavau į savo kambarius, – per tamsų koridorių, toliau – per keturis kambarius, dvi labai dideles sales, didelį saloną, tada per mūsų nenaudojamą valgomąjį,- jie visi buvo nekūrenami. Aš nesinešdavau žvakės, nes tose didelėse ir beveik tuščiose patalpose būtų buvę dar baisiau. Dešinėje langai, už jų nejaukus žiemos peizažas, kairėje eilė didelių juodų užrakintų durų, už kurių jaučiau per šaltą speiguotą naktį apleistas patalpas, į kurias žiemą neinama, kaip ir į didelį apvalų bokštą su lauko durimis; laiptai į pirmą aukštą, tėvo senasis darbo kambarys, svečių kambariai, pagaliau kambarys, iš kurio ėjo laiptai į rūsius, kuriuose gulėjo ,,lobis” – daugybė sidabro lydinių, kurį užkasė dar Marienburgo riteriai, – tik niekas jų nematė… Ir nors laiptai buvo užmūryti, tai nekliudydavo vaiduokliams iš rūsių išeiti ir šiame kambaryje miegantiems žmonėms veidus grabinėti! Užpakalyje aikštė priešais pilį ir seną apsnigtą parką su niūriai ošiančiais šimtamečiais ąžuolais ir liepomis. Vėliau Vakaruose aš niekada nejausdavau baimės panašiose patalpose. O mūsų pilyje, kurioje aš gimiau, kiekvieną vakarą turėdavau tramdyti stiprų baimės jausmą, kol pereidavau visus šiuos tamsius kambarius. <…>
Žiema buvo ilga ir šalta. Aš atsimenu, kaip važinėdavau rogėmis mėnesienoje; kaip lankydavausi pas mielą katalikų kunigą Veliuonoje; atsimenu važiavimą jau ne visai nepavojingu keliu – ledu pas kaimyną, kurio dvaras buvo kitame upės krante, – dvaras dar nepaprastai jaukus ir puikiai sutvarkytas. O seniai išnykęs pasauli! Tą ištikimą ir garbingą Veliuonos kunigą jau sovietų laikais Kaune buvo sutikęs dr. von Eismondas; jis atsisveikino ,,visiems laikams” su juo ir verkė. Kaimyną dvarininką, kaip sakoma, nužudė vietoje 1940 m. Ledonešis Nemune prasidėjo tik balandžio 20 – labai vėlai.
Tą žiemą išsisprendė mano likimas (Negavo savo žemės dalies Pareviuose, tačiau vietoj to jam teko tarnyba užsienio reikalų ministerijoje, kurioje dirbo devynerius metus).
Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.