Kalba raudoniškiai

Rau­do­niš­kiai pri­ski­ria­mi va­ka­rų aukš­tai­čiams kau­niš­kiams. Že­mai­čiams ar ry­tų aukš­tai­čiams rau­do­niš­kių šne­ka da­ro gra­žios kal­bos įspū­dį.

Vis dėl­to ji ski­ria­si nuo li­te­ra­tū­ri­nės kal­bos.

Ben­dra­ty­se, ku­rios bai­gia­si -en­ti, -in­ti, ir iš tų ben­dra­čių pa­da­ry­to­se for­mo­se su -sta, rau­do­niš­kiai ta­ria il­guo­sius bal­sius ī, ē:Min­ti – myt,Gy­ven­ti – gy­vę­ti, gy­vęk,Sko­lin­ti – sko­lį­ti, sko­lį­siu,Tru­pin­ti – tru­pį­ti, su­tru­pįk,Sens­ta – sęs­ta, su­sę­siu.Žo­džio pra­džio­je ei ver­čia aiEi­nu – ai­nu, ait.

Trum­pi­na­mi ne­kir­čiuo­tų ga­lū­nių il­gie­ji bal­siai, ypač ą, ę, ų, į:Ke­lią – ke­lia,Į kal­ną – į kal­na,Vai­ką – vai­ka,Dan­gų – dan­gu,Pa­ma­tęs – pa­ma­tes.

Ne­kir­čiuo­tų ga­lū­nių bal­sius o, ė ver­čia trum­pai­siais u, i:Sa­ku, že­mi.

Kar­tais trum­pi­na­mos vie­nas­kai­tos var­di­nin­ko ga­lū­nės:Vai­kas – vaiks,Vie­nas – viens.La­bai gy­va rau­do­niš­kių šne­ko­je dvi­skai­taMu­du bu­vo­va, ma­tė­va, ei­si­va.Mu­di ne­ma­tė­va.Ju­du ei­na­ta.

Rau­do­niš­kiai kei­čia kai ku­rių daik­ta­var­džių gi­mi­nes:Ser­ben­tai – ser­ben­tos,Tor­tas – tor­ta,Po­pie­rius – po­pie­ra,Kom­bai­nas – kom­bai­na,Sal­dai­niai – sal­dai­nės.Kar­tais įter­pia­ma k į žo­dįVyš­nia – vykš­niaSlys­ta – sklys­ta.

Mo­te­riš­kos gi­mi­nės dalyvių ga­lū­nės -ios ver­čia­mos -ės:Su­ša­lu­sios – su­ša­lu­sės,Su­ply­šu­sios – su­ply­šu­sės.La­bai gy­vas prie­links­nio pas ne­tai­syk­lin­gas var­to­ji­mas.At­eik pas mo­kyk­lą (prie mo­kyk­los).Ei­siu pas Do­si­nų.Va­žiuo­siu pas dak­ta­rų (pas dak­ta­rus).

Rau­do­niš­kių lek­si­ka taip pat ski­ria­si nuo li­te­ra­tū­ri­nės kal­bos: obuo­liai – obe­liai, te­nai – te­nuis, ko­dėl – ku­dė, mer­gu­či, merg­ši, le­buo­di (gal­va), kaip – kai, man – mą, ar ne – a ne, ir – i, taip – tei, dar – da, grio­vys –re­vas.

Ski­ria­si rau­do­niš­kių pa­var­džių ta­ri­mas ir kir­čia­vi­mas:a) pa­var­dės, ku­rios bai­gia­si -iū­tė, ta­ria­mos trum­paiKun­ciū­tė – Kun­ciu­ti,Moc­ke­vi­čiū­tė – Moc­ke­vi­čiu­ti.b) pa­var­džių prie­sa­ga -ausk- verčia­ma -auck-:Sa­ba­liaus­kas – Sa­ba­liauc­kas,Ka­va­liaus­kai­tė – Ka­va­liauc­kai­tė.c) pa­var­dės, ku­rios bai­gia­si -ai­tis, kir­čiuo­ja­mos žo­džio pra­džio­je:Õnu­sai­tis, Jõku­bai­tis.

Vaiz­džiai rau­do­niš­kius cha­rak­te­ri­zuo­ja ke­li sa­ki­niai:Re­vu­ky y daug zui­kių. (Grio­vyje yra daug zui­kių);Kas ma rūp (Kas man rū­pi);A tei? (Ar taip?);A ne? (Ar ne?);Nu i kas (Na ir kas);A y? (Ar yra?) Y (yra). Nė (Nė­ra).Aus – nė stukt, verp – nė trukt, o tekėt – kaip akėt.Per pasninką nė šuo netunka.Dalykimės: kad ir musę, ale per pusę.

Autorius mokytoja Elena Elzbergienė

Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.