Raudonės istorija. Bendros istorinės žinios

Rau­do­nė – bu­vęs dva­ras, pi­lis – įsikūrusi de­ši­nia­ja­me Ne­mu­no kran­te, prie Ne­mu­no in­ta­ko – Rau­do­nės upe­lio, prie ke­lio Ve­liuo­na – Jur­bar­kas. Pa­gal da­bar­ti­nį ad­mi­nist­ra­ci­nį pa­da­li­ji­mą pri­klau­so Jur­bar­ko ra­jo­nui, yra se­niū­ni­jos cen­tras. Iki XIX a. pra­džios ši vie­to­vė pri­klau­sė Ra­sei­nių pa­vie­tui, XIX–XX a. pra­džio­je – tai Ra­sei­nių, tai Kau­no ap­skri­tims.

XIX am­žiu­je, o taip pat kai ku­rių ty­ri­nė­to­jų ro­man­ti­kų ir XX a., Rau­do­nės įkūri­mas bu­vo pri­ski­ria­mas Hen­ri­kui Ba­va­rie­čiui, vo­kie­čių im­pe­ra­to­riaus Liud­vi­ko gi­mi­nai­čiui, ku­ris 1337 m. va­do­va­vo ka­riuo­me­nei kry­žiaus žy­gy­je, su­reng­ta­me kry­žiuo­čių or­di­no ma­gist­ro Te­odo­ri­ko Al­ten­bur­gie­čio, puo­lant Že­mai­ti­ją. Tuo me­tu že­miau Ve­liuo­nos, ant kal­no, bu­vu­si pa­sta­ty­ta pi­lis su 15 sieks­nių aukš­čio bokš­tu. Pi­lis pa­va­din­ta Hen­ryk-Ba­y­ern var­du. Šią pi­lį Hen­ri­kas Ba­va­rie­tis par­da­vęs or­di­no ma­gist­rui Te­odo­ri­kui, ku­ris 1337 m. ga­vęs iš im­pe­ra­to­riaus Liud­vi­ko raš­tą val­dy­ti Že­mai­ti­ją. Te­odo­ri­ko Al­ten­bur­gie­čio vals­ty­bės sos­ti­nė ir tu­rė­ju­si bū­ti Hen­ryk–Ba­y­ern, ar­ba Ba­va­ri­jos pi­lis. Ka­dan­gi pi­lis bu­vu­si mū­ry­ta iš rau­do­nų ply­tų, že­mai­čiai ją pa­va­di­nę Rau­do­ne. Šią pi­lį štur­ma­vęs Ge­di­mi­nas ir prie jos bu­vęs nu­kau­tas ri­te­rio Ti­le­ma­no von Zum­pa­ko. Pi­lis li­ku­si ne­pa­im­ta. Ta­čiau ne­tru­kus ją lie­tu­viai pa­ė­mė, va­do­vau­ja­mi vy­riau­sio­jo Ge­di­mi­no sū­naus Mant­vy­do. 1343 m. kry­žiuo­čiai pi­lį vėl at­si­ė­mę. Tų ka­rų me­tu, ma­tyt, pi­lis bu­vo su­griau­ta, nes „vė­liau ki­tas kry­žiuo­čių or­di­no ma­gist­ras Lu­dol­fas Köni­gas su Olan­di­jos gra­fu Vil­hel­mu Rau­do­nės ir Ve­liuo­nos apy­lin­kė­se pa­sta­tė an­trą Ba­jer­bur­go pi­lį, ku­rią 1381 m. ap­grio­vė Jo­gai­los, Kęs­tu­čio, Vy­tau­to ir Ka­ri­bu­to ka­riuo­me­nė“. Pi­lis ga­lu­ti­nai su­nai­kin­ta 1384 m. Spė­ja­ma, kad tos pi­lies li­ku­čių yra  da­bar­ti­niuo­se Rau­do­nės rū­muo­se, ku­rie  pa­sta­ty­ti apie 1600 m.

To­kia pat se­niau­sio­ji Rau­do­nės pi­lies at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja pa­tei­kia­ma ir pas­ku­ti­nio Rau­do­nės dva­ro sa­vi­nin­ko Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro ran­kraš­ti­nė­je is­to­ri­nė­je pa­žy­mo­je, su­da­ry­to­je 1931 m., ruo­šian­tis par­duo­ti dva­rą. Tas ži­nias sa­vi­nin­kas pa­tei­kia rem­da­ma­sis do­ku­men­tais, „sau­go­mais šei­my­ni­nia­me pi­lies ar­chy­ve“.

Pa­na­šiai ra­šo­ma ir ke­liuo­se straips­niuo­se, pa­si­ro­džiu­siuo­se laik­raš­čiuo­se tar­pu­ka­rio me­tais. Juo­se ir­gi se­niau­sia pi­lies is­to­ri­ja sie­ja­ma su kry­žiuo­čių or­di­no ag­re­si­ja, did­vy­riš­ka lie­tu­vių ko­va, Ge­di­mi­no žu­vi­mu puo­lant Ba­jer­bur­gą. Be to, mi­ni­mas po­že­mis po di­džiuo­ju pi­lies bokš­tu, esą ten bu­vę ka­li­na­mi kry­žiuo­čių be­lais­viai ir pan.

Pas­ta­ruo­ju me­tu mano­ma, kad Ba­jer­bur­go pi­lis 1337 m. bu­vo sta­ty­ta že­miau Ve­liuo­nos sa­lo­je (ji da­bar su­si­lie­ju­si su kran­tu), Ne­mu­no ir Gys­taus san­ta­ko­je. Lie­tu­vių su­nai­kin­ta 1338 m. Tuo tar­pu ant­ro­ji Ba­jer­bur­go pi­lis de­ši­nia­ja­me Ne­mu­no kran­te, maž­daug da­bar­ti­nės Rau­do­nės pi­lies vie­to­je, bu­vu­si sta­ty­ta apie 1343 m., 1384 m. lie­tu­vių su­griau­ta. Ga­li­mas daik­tas, kad iš tie­sų ta pi­lis bu­vo ten; juk yra ne­da­tuo­tas pi­lia­kal­nis Rau­do­nės upe­lio de­ši­nia­ja­me kran­te, apie 1 km nuo Ne­mu­no, Rau­do­nė­nų kai­me. Ten pat, kiek ato­kiau nuo upe­lio, yra X–XI­II a. sen­ka­pis.

Iš­sa­miau­siai pi­lies is­to­ri­ją iš­nag­ri­nė­jo S. Pin­kus aka­de­mi­nia­me lei­di­ny­je „Lie­tu­vos pi­lys“. Re­mian­tis juo, ga­li­ma trum­pai pa­sa­ky­ti, jog Rau­do­nės pi­lis „bu­vo pri­va­ti re­zi­den­ci­ja ir kad jos mū­rai sta­ty­ti ne ka­ri­niais tiks­lais. Pir­ma­sis pi­lies pa­sta­tas at­si­ra­do XVI a. pa­bai­go­je; jį pa­sta­tė tur­tin­gas fe­o­da­las Kriš­pi­nas Kir­šenš­tei­nas“, ver­tę­sis miš­ko pre­kių ga­my­ba ir pluk­dy­mu į Prū­si­ją ir iš to su­si­kro­vęs di­de­lius tur­tus. To­dėl ne­at­si­tik­ti­na, „kad kaip tik prie Ne­mu­no – svar­biau­sios miš­ko pre­ky­bos ar­te­ri­jos“ – pa­si­sta­tė „įtvir­tin­tus dva­ro rū­mus – pi­lį“. Ma­no­ma, kad Rau­do­nės dva­rą Kriš­pi­nas Kir­šenš­tei­nas ga­vęs iš Žy­gi­man­to Au­gus­to. „Pir­ma­sis sta­ty­bos lai­ko­tar­pis da­tuo­ti­nas XVI a. pas­ku­ti­niais de­šimt­me­čiais“. Ga­li­mas daik­tas, kadpir­ma­sis pi­lies sta­ty­bos lai­ko­tar­pis tu­rė­jo baig­tis iki 1600 m., ka­dan­gi Kir­šenš­tei­nų her­bas pi­lies sie­no­je kaip tik tu­ri tą da­tą.

Gy­ny­bi­niai pi­lies ele­men­tai tu­rė­ję dau­giau de­ko­ra­ty­vi­nę, ne­gu gy­ny­bi­nę pa­skir­tį. Var­tai į kie­mą bu­vę va­ka­ri­nė­je, kie­mą už­da­ran­čio­je sie­no­je, to­dėl ir se­na­sis ke­lias ėjęs iš va­ka­rų. Pi­lis XVI­I a. bu­vu­si per­dir­bi­nė­ja­ma, sten­gian­tis iš­plės­ti gy­ve­na­mą­sias pa­tal­pas. Rau­do­nę pa­vel­dė­jęs Kriš­pi­no Kir­šenš­tei­no sū­nus, ir­gi Kriš­pi­nas. Pas­ta­ro­jo sū­nus Je­ro­ni­mas Rau­do­nę pra­dė­jo val­dy­ti prieš 1635 m. Je­ro­ni­mas Kriš­pi­nas Kir­šenš­tei­nas ta­po Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės iž­di­nin­ku ir sek­re­to­riu­mi; tų pa­rei­gų at­si­sa­kė 1676 m. Tiks­li jo mir­ties da­ta ne­ži­no­ma.

Fe­lik­sas Rim­gai­la, 1886 m. su­rin­kęs is­to­ri­nes ži­nias apie Že­mai­ti­jos dva­rus, pa­žy­mi, kad Je­ro­ni­mas Kriš­pi­nas Kir­šenš­tei­nas tu­rė­jęs pen­kis sū­nus. Tur­to da­ly­bų me­tu Rau­do­nė ati­te­ku­si An­drie­jui, Vi­tebs­ko vai­va­dai. An­drie­jus tu­rė­jęs duk­te­rį Kon­stan­ci­ją, ku­rią iš­lei­dęs už Pa­ko­šo (an­trą kar­tą ji iš­te­kė­jo 1728 m. už Jo­no So­lo­hu­bo, Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės iž­di­nin­ko). K. Pa­ko­šas Rau­do­nę pe­rė­mė val­dy­ti 1717 m. pa­gal Tri­bu­no­lo spren­di­mą. Pa­ko­šai tu­rė­jo tris duk­te­ris, vie­na jų – Pran­ciš­ka – iš­te­kė­jo už Ste­po­no Olen­dzkio, ku­riam Rau­do­nė ati­te­ko kaip jos krai­tis. S. Pin­kus nu­ro­do, jog tiks­li nau­jų­jų Rau­do­nės sa­vi­nin­kų ap­si­gy­ve­ni­mo pi­ly­je da­ta ne­ži­no­ma, ta­čiau 1743 ir 1745 m. Olen­dzkis ra­šė laiš­kus jau iš Rau­do­nės. Olen­dzkiai  re­mon­ta­vę ir re­konst­ra­vę pi­lį XVI­II a. ant­ro­je pu­sė­je.

To­kia re­konst­ruk­ci­ja, ma­tyt, bu­vo bū­ti­na, nes pi­lis, kaip pa­žy­mi F. Rim­gai­la, su­de­gu­si val­dant Ste­po­nui Olen­dzkiui. Pas­ta­ra­jam mi­rus, Rau­do­nė ati­te­ko vie­nam iš tri­jų jo sū­nų – Kris­tu­pui, ka­ra­liaus šam­be­lio­nui. Iš­lai­dus Kris­tu­pas Olen­dzkis jau apie 1790 me­tus, ne­ga­lė­da­mas ap­si­gin­ti nuo kre­di­to­rių, gi­mi­nių spau­džia­mas, par­duo­da Rau­do­nę kar­tu su Grau­žė­nų pa­li­var­ku sa­vo bro­liui Sta­nis­lo­vui. Ta­čiau šis, ne­ap­mo­kė­jęs Rau­do­nės dva­ro sko­lų, mirš­ta 1793 m., dva­rą už­ra­šy­da­mas žmo­nai (Ka­te­ri­nai Gai­žaus­kai­tei-Olen­dzkie­nei). Ši ne­tru­kus iš­te­ka už sa­vo vy­ro bro­lio sū­naus Ste­po­no, maž­daug vie­n­me­čio su ja, už­ra­šy­da­ma vi­są tur­tą pas­ta­ra­jam. Ta­čiau ve­dy­bos, pa­grįs­tos tur­ti­niais iš­skai­čia­vi­mais, ne­ga­lė­jo bū­ti pa­tva­rios ir pa­ma­žu per­ėjo į se­pa­ra­ci­ją. Be to, tur­ti­nes pre­ten­zi­jas pra­dė­jo reikš­ti ka­dai­se bu­vęs Rau­do­nės sa­vi­nin­kas Kris­tu­pas Olen­dzkis, prieštai iš­švais­tęs sa­vo tur­tą. By­li­nė­ji­ma­sis su dė­de Kris­tu­pu Ste­po­nui Olen­dzkiui la­bai įgri­so, to­dėl vien iš vai­kiš­ko pyk­čio Rau­do­nę ir ki­tus dva­rus jis par­da­vė Pla­to­nui Zu­bo­vui, ca­rie­nės Je­ka­te­ri­nos II fa­vo­ri­tui. Be­veik vi­si, ra­šiu­sie­ji apie Rau­do­nę, nu­ro­do, jog ku­ni­gaikš­tis Pla­to­nas Zu­bo­vas dva­rą nu­pir­ko 1810 me­tais, T. Tri­pli­nas – 1710 m., ma­tyt, ko­rek­tū­ros klai­da Lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­ja – 1800 m.

Nu­si­pir­kęs Rau­do­nę, Pla­to­nas Zu­bo­vas pra­dė­jo pi­lį res­tau­ruo­ti. Ta­čiau be­bai­giant dar­bus 1812 m. ją vėl su­nai­ki­no gais­ras. 1827 m. su­da­rant „Vil­niaus gu­ber­ni­jos se­nų pa­sta­tų at­la­są“ bu­vo ren­ka­ma ir is­to­ri­nė me­džia­ga. Tuo me­tu ap­ra­šant Rau­do­nę pa­sa­ky­ta, jog P. Zu­bo­vas pi­lį vėl pra­dė­jo „tai­sy­ti ir kai ką per­sta­ti­nė­ti 1819 me­tais“. Ga­li­mas daik­tas, kad pi­lies re­mon­to dar­bus vyk­dė tuo me­tu P. Zu­bo­vo dva­ruo­se tar­na­vęs ar­chi­tek­tas Pon­či­nis, ku­riam 1824 m. už 16 me­tų dar­bą tu­rė­jo bū­ti ap­mo­kė­ta iš Jur­bar­ko eko­no­mi­jos pa­ja­mų 8 000 rb asig­na­ci­jomis. Pla­to­nui Zu­bo­vui val­dant Rau­do­nę, ji bu­vo pri­skir­ta prie ki­tų Zu­bo­vo val­dų – Jur­bar­ko eko­no­mi­jos. P. Zu­bo­vas rū­pi­no­si ir Rau­do­nės par­ko bei so­do prie­žiū­ra – Rau­do­nė­je bu­vo lai­ko­mas so­di­nin­kas An­ta­nas Čme­lis ir jam mo­ka­ma 24 si­dab­ro rb al­gos per me­tus, nors Jur­bar­ke bu­vu­siam so­di­nin­kui bu­vo mo­ka­ma 54 rb Rau­do­nės dva­ro miš­kų pri­žiū­rė­to­ju tuo me­tu bu­vo Jo­kū­bas Vols­kis (120 rb al­ga).

Pla­to­nas Zu­bo­vas, 1821 m. ves­da­mas ne­pil­na­me­tę Tek­lę Va­len­ti­na­vi­čiū­tę, bu­vo pri­vers­tas da­lį tur­to už­ra­šy­ti (for­ma­liai – įkeis­ti) sa­vo pil­na­me­čiams vai­kams. Taip sa­vo duk­te­riai So­fi­jai Pla­to­nov­nai, iš­te­kan­čiai už ba­ro­no Pirch, vie­to­je 1 mi­li­jo­no rb asig­na­ci­jo­mis ati­da­vė (įkei­tė) Lab­gi­rių sky­rių, ku­riam pri­klau­sė ir Rau­do­nės pa­li­var­kas . Tai­gi for­ma­lia Rau­do­nės val­dy­to­ja ta­po ba­ro­nie­nė So­fi­ja Pirch.

Pla­to­nas Zu­bo­vas mi­rė 1822 m. ba­lan­džio 7 d., ne­pa­li­kęs jo­kio tes­ta­mento žmo­nos nau­dai. Še­šio­li­ka­me­tė žmo­na 1822 m. ge­gu­žės 1 d. pa­gim­dė duk­te­rį Alek­san­drą, ku­ri ta­po tei­sė­ta vi­sų P. Zu­bo­vo tur­tų pa­vel­dė­to­ja. Vi­siems P. Zu­bo­vo dva­rams bu­vo už­dė­ta glo­ba iki duk­ters pil­na­me­tys­tės. Ta­čiau 1824 m. bir­že­lio 24 d. duk­tė Alek­san­dra mi­rė, o jau­na naš­lė ne­tru­kus iš­te­kė­jo už gra­fo Alek­san­dro Šu­va­lo­vo. Tarp tei­sių pa­vel­dė­to­jų iš­ki­lo tur­to da­ly­bų klau­si­mas. 1827 m. spa­lio 6 d. da­ly­bų me­tu Pla­to­no Zu­bo­vo bro­lio sū­nui Va­le­ri­jo­nui Ni­ko­la­je­vi­čiui Zu­bo­vui ati­te­ko Jur­bar­ko ir Tau­ra­gės ma­jo­ra­tai bei tei­sė iš­pirk­ti iš So­fi­jos Pirch įkeis­tą Lab­gi­rių dva­rą su Rau­do­nės pi­li­mi. Ta­čiau Va­le­ri­jo­nas Zu­bo­vas, tu­rė­da­mas ne­ma­žai sko­lų, dva­ro iš­pirk­ti iš ba­ro­nie­nės Pirch (pa­gal ant­rą­jį vy­rą – ge­ne­ro­lie­nės Kai­sa­ro­vos) ne­įsten­gė. To­dėl Pla­to­no Zu­bo­vo duk­te­riai įkeis­tą už 1 000 000 rb asig­na­ci­jo­mis Lab­gi­rių dva­rą su Rau­do­ne 1842 m. bir­že­lio 3 d. for­ma­liai par­davė ge­ne­ro­lie­nei So­fi­jai Pla­to­nov­nai Kai­sa­ro­vai pa­gal tuo­me­ti­nį pi­ni­gų kur­są už 1 mi­li­jo­ną rub­lių asig­na­ci­jo­mis ar­ba 270 000 rb si­dab­ru, už pa­vel­dė­ji­mo tei­sę dar pri­mo­kant 10 000 rb, t.y. iš vi­so už 280 000 si­dab­ro rb.

So­fi­ja Kai­sa­ro­va gy­ve­no Pe­ter­bur­ge, ta­čiau „mi­rus jos ant­ram vy­rui, ge­ne­ro­lui Kai­sa­ro­vui, ji per­si­kė­lė į Rau­do­nę“. Pa­gal A. No­rov­lio­vą, ji Rau­do­nė­je ap­si­gy­ve­no 1844 m. se­na­me go­ti­ki­nia­me na­me, sto­vė­ju­sia­me šiau­ri­nė­je di­de­lio par­ko pu­sė­je, ir 1854 m. pra­dė­jo per­sta­ti­nė­ti pi­lį.

Rau­do­nės sa­vi­nin­kė, steng­da­ma­si gau­ti dau­giau pa­ja­mų, ku­rių, ma­tyt, rei­kė­jo pi­lies re­konst­ruk­ci­jai bei dva­ro pa­sta­tų sta­ty­bai, ėmė di­din­ti vals­tie­čių prie­vo­les. To­dėl 1857 m. Lab­gi­rių dva­ro vals­tie­čiai pa­si­skun­dė Po­li­ci­jos de­par­ta­men­tui, jog jie ver­čia­mi dirb­ti virš 1847 m. in­ven­to­riu­je nu­sta­ty­tų prie­vo­lių, tik, de­ja, bu­vo ap­kal­tin­ti jie pa­tys.

1856 m. Rau­do­nė­je ap­si­lan­kęs T. Tri­pli­nas ma­tė pi­lį jau iš da­lies re­konst­ruo­tą ir pa­žy­mė­jo, kad ją res­tau­ra­vo ar­chi­tek­tas Ani­ki­nis. Ka­dan­gi C. L. Ani­ki­nis mi­rė 1861 m., t.y. ta­da, kai pi­lis dar ne­bu­vo už­baig­ta res­tau­ruo­ti, dar­bas tu­rė­jo bū­ti pa­tikėtas ki­tam ar­chi­tek­tui. Re­mian­tis A. No­rov­lio­vu, pi­lis pra­dė­ta res­tau­ruo­ti 1854 m.: 1857 m. šiau­ri­nė­je pi­lies da­ly­je įreng­ta pra­vos­la­vų cerk­vė, o šiau­rės kor­pu­so va­ka­ri­nė­je da­ly­je – kor­pu­so ga­le – pa­sta­ty­ta ne­si­de­ri­nan­ti prie pi­lies cerk­vės var­pi­nė (nu­griau­ta 1939 m.). Cerk­vės iko­nos­ta­są iš ąžuo­lo iš­dro­žęs gar­sus meist­ras Skvor­co­vas ir ta­pęs aka­de­mi­kas A. S. Bo­go­mo­lo­vas. Tuo tar­pu pi­lis esan­ti per­sta­ty­ta ir res­tau­ruo­ta pa­gal Ol­den­bur­go prin­co ar­chi­tek­to Šte­ge­ma­no pla­nus. Šte­ge­ma­ną pi­lies per­sta­ty­to­ju vadina ir pas­ku­ti­nis Rau­do­nės sa­vi­nin­kas Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro, ku­ris rė­mė­si šei­mos ar­chy­vu.

1875–1876 m. dailininko Na­po­le­o­no Or­dos pie­ši­nys jau vaiz­duo­ja pi­lį to­kią, ko­kia iš­li­ko iki mū­sų die­nų, iš­sky­rus nu­griau­tą cerk­vės var­pi­nę. Be to, pie­ši­nio kai­rė­je pu­sė­je pa­vaiz­duo­tas ma­lū­no kam­pas su ap­va­liu dan­ty­tu bokš­tu. Ta­čiau bu­vo už­baig­ti tik iš­orės dar­bai, nes dva­ro šei­mi­nin­kė pi­ly­je dar ne­gy­ve­no. 1877 m. ge­gu­žės 12 d. su­de­gus S. Kai­sa­ro­vos dvie­jų aukš­tų gy­ve­na­ma­jam na­mui (bu­vęs deng­tas šiau­dais), su­de­gė ir vi­sas ja­me bu­vęs jos tur­tas. Nuos­to­liai sie­kė 120 000 rb. Ne­paisydama gais­ro, sa­vi­nin­kė į pi­lį per­si­kė­lė gy­ven­ti, ma­tyt, tik 1877 m. pa­bai­go­je. Vis dėl­to pi­lies re­konst­ruk­ci­jos dar­bai pa­ma­žu vy­ko vi­są lai­ką iki XIX a. pa­bai­gos.

So­fi­ja Kai­sa­ro­va, su­lau­ku­si gi­lios se­nat­vės, mi­rė 1880 me­tais. Jos duk­tė, ir­gi So­fi­ja, bu­vo iš­te­kė­ju­si už  šve­dų kil­mės dva­ri­nin­ko L. Vak­selio. Vak­se­liai ir­gi tu­rė­jo duk­te­rį So­fi­ją, ku­ri, bū­da­ma sil­pnos svei­ka­tos, iš­vy­ko į Ma­dei­ros sa­lą gy­dy­tis. Ten apie 1875 me­tus Fun­ča­li­jo (Fun­chal) mies­te ji su­si­pa­ži­no su por­tu­ga­lu Juo­zu – Kar­lu de Fa­ria e Kast­ro ir už jo iš­te­kė­jo. Pa­gal So­fi­jos Kai­sa­ro­vos tes­ta­mentą Rau­do­nė ati­te­ko anū­kei So­fi­jai Lvov­nai Vak­sel ir Juo­zui – Kar­lui de Fa­ria e Kast­ro. Ka­dan­gi Kast­ro žmo­na So­fi­ja mi­rė 1887 m. ba­lan­džio 16 d., tei­sė­tais dva­ro pa­vel­dė­to­jais li­ko jos vy­ras (jam pri­klau­sė 1/7 dva­ro) ir sū­nus Juo­zas Kar­lo­vi­čius de Fa­ria e Kast­ro. 1898 m. ba­lan­džio 15 d. dva­ras for­ma­liai per­ėjo Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro nuo­sa­vy­bėn, nes jis pas Kau­no no­ta­rą A. V. Il­jins­kį su­da­ry­ta­me ak­te įsi­pa­rei­go­jo sa­vo tė­vui kas­met iki gy­vos gal­vos mo­kė­ti po1 750 rb. Ši su­ma ir su­da­rė 1/7 da­lį vi­so fak­tiš­kai esan­čio tur­to, ka­dan­gi dva­rai bu­vo įkeis­ti Vil­niaus že­mės ban­ke, o sko­las tu­rė­jo iš­mo­kė­ti sū­nus. Ta­čiau sū­nus ne­tu­rė­jo tei­sės dva­rus pa­pil­do­mai įkeis­ti be tė­vo su­ti­ki­mo, o par­duo­ti ga­lė­jo tik iki 400 de­šim­ti­nių že­mės. Rau­do­nės dva­ras tuo me­tu bu­vo įkai­no­tas 118 616 rb 22 kp, iš to skai­čiau­s 7 161 622 rb bu­vo sko­la ban­kui. Ne­paisant sko­lų ir to, kad pi­lies griu­vė­sių at­sta­ty­mui S. Kai­sa­ro­vos bu­vo iš­leis­ta 158 000 rb, 1903 m. at­lie­ka­mas pi­lies ka­pi­ta­li­nis re­mon­tas.

Sko­los ban­kui ne­bu­vo iš­mo­kė­tos iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, nors dva­ro pa­ja­mos ka­rui pra­si­dė­jus su­da­rė 41 612 rb, iš­lai­dos – 25 095 rb, gry­nas pel­nas – 16 515 rb. Dva­re ūki­nin­ka­vo pats Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu vo­kie­čiams oku­puo­jant kraš­tą, Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro iš­vy­ko į Ru­si­jos gi­lu­mą. Tur­būt ne­no­rė­da­mas pra­ras­ti dva­ro nuo­sa­vy­bės do­ku­men­tų, jis 1898 me­tų Kau­no no­ta­ro ak­tą pa­tei­kė įra­šy­ti į no­ta­rų kny­gas No­vo­čer­kas­ke (1918 05 18) ir Je­ka­te­ri­no­da­re (1919 04 30). Į Lie­tu­vą su­grį­žo 1920 m. Dva­rą at­ra­do nu­siaub­tą vo­kie­čių ka­riuo­me­nės – iš­vež­tus ar­ba su­nai­kin­tus pa­veiks­lus, bib­lio­te­ką bei ki­tas ver­ty­bes ir pan.

Ka­dan­gi dva­ro že­mės (su miš­ku) plo­tas bu­vo 1497 de­šim­ti­nės (1 de­šim­ti­nė = 1,092 ha), pa­gal že­mės re­for­mos įsta­ty­mą da­lis že­mės tu­rė­jo bū­ti nu­sa­vin­ta vals­ty­bės nau­dai. Sa­vi­nin­kui ga­lė­jo bū­ti pa­lie­ka­ma tik 80 ha. Ma­tyt, gre­siant že­mės re­for­mai, Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro 1921 m. ba­lan­džio 7 d. pas Kau­no no­ta­rą už­re­gist­ra­vo for­ma­lias dva­ro da­ly­bas. Žmo­nai Ol­gai ir trims sū­nums – Mi­ka­lo­jui, Vla­di­mi­rui ir Alek­san­drui – pa­sky­rė po 70–80 ha, di­des­nę da­lį pa­si­lik­da­mas sau. Ta­čiau tos da­ly­bos bu­vo pri­pa­žin­tos tik sū­nums Mi­ka­lo­jui (75,85 ha) ir Vla­di­mi­rui (10,15 ha), ki­tiems šei­mos na­riams, kaip at­ski­rai tur­to ne­val­džiu­siems, že­mė ne­bu­vo pri­pa­žin­ta, ir da­lis dva­ro bu­vo per­im­ta vals­ty­bės ži­nion. Juo­zui e Fa­ria e Kast­ro bu­vo pa­lik­ta 80 ha (1930 m. pri­dė­ta dar 70 ha) ir pra­mo­nės įmo­nės (ma­lū­no) skly­pas 8 ha 1732 kv. m. plo­to. Vi­sas Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro tur­tas bu­vo įver­tin­tas taip: vals­ty­bės nu­sa­vin­tas – 2 381 193,87 li­tų, pa­lik­tas Juo­zui de Fa­ria e Kast­ro – 1 024 204,69 li­tų, Mi­ka­lo­jui de Fa­ria e Kast­ro – 75 350 li­tų, Vla­di­mi­ro de Fa­ria e Kast­ro – 10 000 li­tų. Ka­dan­gi prieš ka­rą bu­vo sko­la iš vi­so 251 612 rb, ji pa­skirs­ty­ta taip: vals­ty­bės nu­sa­vin­ta­jai da­liai te­ko 171 731,05 rb, Juo­zui deFa­ria e Kast­ro – 73 866,67 rb, Mi­ka­lo­jui de Fa­ria e Kast­ro – 5 290,07 rb, Vla­di­mi­rui de Fa­ria e Kast­ro – 721,21rb. Be to, Rau­do­nės sa­vi­nin­kas per ka­rą ap­griau­tų pa­sta­tų re­mon­tui, že­mės ūkio ma­ši­nų pir­ki­mui, ma­lū­no bei bra­vo­ro įren­gi­mui ir pan. dar įsi­sko­li­no Lie­tu­vos ban­kui 100 000 li­tų, Tarp­tau­ti­niam ban­kui – 50 000 li­tų. Taip pat 1929 me­tais ko­vo 25 d. bu­vo įkeis­tas „ne­kil­no­ja­mas tur­tas (pra­mo­nės skly­pas su ma­lū­nu ir spi­ri­to va­ryk­la) 8 ha 1732 kv. m. su ma­lū­nu…Zi­ze­liui Gor­do­nui ir Jo­se­liui Blo­chui už sko­lą (su­ma 100 000 Lt.), ter­mi­nui iki pa­rei­ka­la­vi­mo su 12 % me­tams“; bu­vo ir ki­tų sko­lų. Juo­zui de Fa­ria e Kast­ro ne­įsten­giant jų mo­kė­ti, dar 1930 m. spa­lio 11 d. Kau­no teis­mo ant­sto­lis „Vy­riau­sy­bės ži­nio­se“ pa­skel­bė, jog ne­nu­sa­vin­ta tur­to da­lis (80 ha) bus par­duo­ta iš var­žy­ty­nių. Ta­čiau jos bu­vo ati­dė­tos. Vis dėl­to ruo­šian­tis var­žy­ty­nėms ga­ro ma­lū­nas ir spi­ri­to va­ryk­la su vi­sais įren­gi­mais bu­vo įkai­no­ta 142 000 li­tų, vais­me­džiai pra­mo­nės įmo­nės skly­pe – 5 389 Lt, pra­mo­nės įmo­nės ri­bo­se lau­ki­niai me­džiai – 3 460,80 Lt, par­ko ir grą­žin­to 25 ha miš­ko (prie­das prie 80 ha) me­džiai tak­sos kai­na 78 926,49 Lt, par­ko me­džių tak­sos kai­na – 15 129 Lt.

Ne­pa­jėg­da­mas mo­kė­ti sko­lų, Juo­zas de Fa­ria e Kast­ro 1931 m. Rau­do­nę siū­lė pirk­ti Kau­no met­ro­po­li­jos ku­ri­jai, ku­ri ieš­ko­jo dva­ro cen­tro lab­da­ry­bės tiks­lams. Sa­vi­nin­kas sa­vo pa­siū­ly­me tur­tą įver­ti­na taip:

„1. Is­to­riš­ka pi­lis /apie 20 000 m. ku­ba­tū­ros/ su 10 ha par­ko, gė­ly­no ir vai­sių so­do – kai­na už pi­lį 200 000 li­tų, už 10 ha 50 000  li­tų. Iš vi­so 250.000 li­tų.

1. 12 ha už­lie­ja­mos pie­vos prie Ne­mu­no, kai­na 35 000 Lt.
2. 20 ha aria­mos že­mės, kai­na 15 000 Lt.
3. Ga­ri­nis val­cų ma­lū­nas su spi­ri­to va­ryk­la, kai­na 150 000 Lt.
4. 42 ha par­ko, kai­na 150 000 Lt.“

Prie šio pa­siū­ly­mo jis pri­de­da pi­lies ir že­mės pla­nus, o ne­tru­kus pa­si­siū­lo nu­leis­ti 100 000 Lt. ir vi­są tur­tą ža­da par­duo­ti už pu­sę mi­li­jo­no li­tų. Kau­no met­ro­po­li­jos ku­ri­ja dva­ro ne­per­ka.

1932 m. Ra­sei­nių apy­gar­dos že­mės re­for­mos ko­mi­si­ja dar kar­tą per­kai­na­vo pra­mo­nės įmo­nės že­mę, ma­lū­ną – spi­ri­to va­ryk­lą ir ki­tą ta­me skly­pe bu­vu­sį tur­tą. 1934 m. įvy­ku­sio­se var­žy­ty­nė­se pra­mo­nės skly­pas ati­te­ko ma­lū­ni­nin­kui Zi­ze­liui Gor­do­nui. Pas­ta­ra­sis no­rė­jo įsi­gy­ti ir pi­lį, ta­čiau ne­įmo­kė­jo rei­ka­lin­gos su­mos. Pa­si­ro­džius kri­tiš­kiems straips­niams „Lie­tu­vos ai­de“, pi­lį pra­dė­jo glo­bo­ti Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos Kul­tū­ros de­par­ta­men­tas. Ka­dan­gi Rau­do­nės sa­vi­nin­kas dau­giau­sia sko­lų tu­rė­jo ban­kui, 1936 m. ge­gu­žės 23 d. Lie­tu­vos ban­ko val­dy­ba pra­ne­šė Že­mės re­for­mos val­dy­bai, jog „ne­įvy­kus 1934 m. spa­lio 15 d. skir­toms var­žy­ty­nėms Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro ne­kil­no­ja­mam tur­tui par­duo­ti, Lie­tu­vos ban­kas pa­lie­ka sau už sko­lą Juo­zo de Fa­ria e Kast­ro tur­tą, esan­tį Rau­do­nės vals­čiu­je, Rau­do­nės dva­re, ir su­si­de­dan­tį:

1. Iš 8 ha 1732 kv. met­rų že­mės plo­to su tro­be­siais: mū­ri­ne pi­li­mi, spi­ri­to va­ryk­la su ma­lū­nu ir prie­sta­tu, pie­ni­ne, le­dau­ne, ga­ra­žu, šilt­na­miu ir paukš­tide.
2. Že­mės skly­pą 80 ha plo­to ne­nu­sa­vi­na­mos nor­mos, ant ku­rio yra tro­be­siai: ku­me­ty­nas su rū­siu, ku­me­ty­nas su prie­sta­tu; ku­me­ty­nas, klė­tis, rū­sys, san­dė­lis ma­ši­noms, klo­ji­mas – dar­ži­nė su prie­sta­tu, tvar­tas kiau­lėms ir kar­vėms, tvar­tas ar­kliams, tvar­tas kar­vėms“. To­kiu bū­du Lie­tu­vos ban­kas įsi­gi­jo Rau­do­nę (88, 1732 ha) be 70 ha vė­liau Kast­rui pri­skir­tos že­mės. Tuo­se 70 ha sa­vi­nin­kas jau bu­vo pra­dė­jęs kur­ti Rau­do­nės mies­te­lį – va­sar­vie­tę, nors spren­džiant iš už­ra­šų mies­te­lio te­ri­to­ri­jos pla­ne, ir to­ji že­mė tu­rė­jo ati­tek­ti Lie­tu­vos ban­kui.      

Lie­tu­vos ban­kas, pri­žiū­rint Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­min­klų kon­ser­va­to­riui, re­mon­ta­vo pi­lies bokš­tą, su­tvar­kė ir nu­da­žė rau­do­nais da­žais pi­lies irma­lū­no sto­gus, nu­grio­vė šiau­ri­nio pi­lies kor­pu­so ga­le S. Kai­sa­ro­vos pa­sta­ty­tą cerk­vės var­pi­nę.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu Rau­do­nė smar­kiai nu­ken­tė­jo: 1944 m. rug­pjū­čio 6 d. bu­vo iš­sprog­din­tas di­dy­sis pi­lies bokš­tas ir da­lis pie­ti­nio kor­pu­so, nu­ken­tė­jo par­kas ir ma­lū­nas.

Po ka­ro pi­ly­je įsi­kū­rė vi­du­ri­nė mo­kyk­la, pi­lis šiek tiek pa­re­mon­tuo­ta. 1957 me­tais Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja už­sa­kė Moks­li­nė­je res­tau­ra­ci­nė­je ga­my­bi­nė­je dirb­tu­vė­je pa­ruoš­ti vi­du­ri­nės mo­kyk­los re­konst­ruk­ci­jos bei van­den­tie­kio ir ka­na­li­za­ci­jos pro­jek­tus, ku­rie bu­vo pa­ruoš­ti 1959 m. Pi­lies res­tau­ra­vi­mo ir pri­tai­ky­mo mo­kyk­lai pro­jek­tą pa­ruo­šė ar­chitektai S. Čerš­ku­tė ir V. Jurkš­tas. Pi­lies bokš­tas ir su­griau­to­ji da­lis bu­vo at­sta­ty­ti 1968 m.

1962 m. ar­chi­tek­tas Ž. Si­mo­na­vi­čius su­da­rė Rau­do­nės pi­lies ir ap­lin­kos pa­min­kli­nių dar­bų už­duo­tį. Be ki­ta ko, už­duo­ty­je bu­vo nu­ma­ty­ta „at­sta­ty­ti pir­mi­nį ke­lią į pi­lį kal­no pa­šlai­te nuo plen­to pu­sės ir nu­kreip­ti juo pės­čiuo­sius. At­kur­ti bu­vu­sias grun­to al­ti­tu­des prie pi­lies šiau­rės kor­pu­so fa­sa­dų – pir­mi­nes (XVI a.), prie ki­tų fa­sa­dų – to lai­ko­tar­pio al­ti­tu­des, ku­rio šimt­me­čio for­mo­se at­ku­ria­mas tas fa­sa­das, … ati­tin­ka­mo­mis prie­mo­nė­mis nu­žy­mė­ti kie­me XVI­II a. nu­griau­tos va­ka­ri­nės kie­mo gy­ny­bi­nės sie­nos ir jo­je bu­vu­sio var­tų bokš­to kon­tū­rus“. Re­konst­ruk­ci­jai pa­si­rin­kus ne Ž. Si­mo­na­vi­čiaus, bet S. Čerš­ku­tės ir V. Jurkš­to pro­jek­to va­rian­tą, tos min­tys ne­bu­vo įgy­ven­din­tos. 

Autorius dr. Algirdas Baliulis

Panaudota medžiaga iš knygos „Raudonė“, 2002.

Pastaba. Ši dokumentinė istorinė apybraiža paruošta 1978 m.