Raudonės ir jos apylinkių praeities specifika. Nacionalinės ir vietinės reikšmės kultūros paveldo objektai

Raudonės ir jos apylinkių istorija kaip ir kitų jos artimiausių kaimynių – Seredžiaus, Veliuonos ar Skirsnemunės, siekia labai senus laikus. Archeologiniai tyrimai parodė, kad Raudonės apylinkėse žmonės įsikūrė dar senajame geležies amžiuje. Tačiau, skirtingai nuo kitų Panemunės regiono vietovių, Raudonės praeitis istoriniuose šaltiniuose pradėta dokumentuoti keliais šimtmečiais vėliau, tik nuo XVI a. pab. Vietovės klestėjimo laikotarpis – XVII-XVIII a. vidurys bei XIX a. pirma pusė, kuomet dvaras ir čia pastatyta rezidencinė pilis priklausė į LDK diduomenę prasimušusiai Krišpinų Kiršenšteinų, o vėliau – turtingai Zubovų giminei. Pilies nykimą tenka sieti su XX a. pr. įvykdyta žemės reforma – sumažinus dvarui priklausančių žemių kiekį, buvo nebeįmanoma tinkamai išlaikyti pilį. Išskirtinė valdos ypatybė ta, jog labai ilgą istorinį laikotarpį (XVI a. pab.-XIX a. pr.) Raudonės savininkais buvo kitataučiai, radę Lietuvoje antrąją Tėvynę (atvykėliai iš Prūsijos, Lenkijos, Rusijos ir Portugalijos). 

Greičiausiai dėl Raudonės savininkų išskirtinumo tautiniu požiūriu, senoji dvaro istorija itin spalvinga ir įdomi. Nepaisant to, iki šiol nėra platesnio sintetinio darbo skirto Raudonės ir jos apylinkių praeičiai. Trūksta ir atskirus istorinius valdos periodus nušviečiančių darbų, o pasirodančiuose, dažniausiai mokslo populiarinimo straipsniuose, nemažai netikslumų. Mažesnį istorikų dėmesį studijos vertai šiai Lietuvos vietovei lėmė negausiai išlikusi ir po įvairius užsienio archyvus išbarstyta Raudonės šaltinių bazė. Daugeliu atveju, valdos praeitį galima atkurti tik pagal jos savininkų (Krišpinų Kiršenšteinų, Zubovų ar Kasterių) biografijų rekonstrukciją.

Raudonės pažymėjimas J. J. Kanterio žemėlapyje (1770 m.)

Raudonė įsikūrusi dešinėje Nemuno pusėje, o pavadinimą gavo nuo per šią vietovę tekančio Raudonės upelio. Tos pačios hidrografinės kilmės yra ir visai netoli esančios Raudonėnų gyvenvietės pavadinimas. Viename iš šio krašto padavimų pasakojama, jog lietuviai šioje vietoje taip smarkiai gynėsi nuo kryžiuočių karių, kad nuo žuvusiųjų kraujo tekančio upelio vanduo nusidažė raudonai. Ir nuo tada upelis imtas vadinti Raudonės upeliu. XIX a. populiarūs buvo kiti romantiški Raudonės pavadinimo aiškinimai: vietovė tokį pavadinimą gavusi nuo Raudonės pilies, kadangi pastaroji buvusi netinkuota ir statyta iš raudonų plytų. Nurodoma, kad Raudonės pavadinimas kilęs nuo žodžio „raudoti” – dieną ir naktį taip savo tėvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio gedėjusi jo dukra Balanda (plačiau žr. legendą apie Balandą).

Raudonė istoriniuose šaltiniuose imama minėti nuo XVI a. pab., kuomet valda tapo privačia ir ėmė įgyti didesnį svorį tarp kitų Panemunės regiono valdų. Ganėtinai vėlyvą Raudonės reikšmės išaugimą patvirtina vietovės žymėjimas senojoje kartografijoje. Raudonė nefigūruoja jokiuose ankstyvuosiuose LDK ar gretimų valstybių žemėlapiuose. Pirmieji žinomi vietovės pavaizdavimai yra 1770 m. – J. J. Kanterio, Lenkijos ir LDK bei Karolio de Perthées’o, Lenkijos žemėlapiuose. Pirmajame (il. 1) aiškiai išskirtas Raudonės pilies vaizdulys.

Raudonė K. de Perthées žemėlapyje (1770 m.)

Raudonės ir jos apylinkių senąją istoriją dar ir šiandien galima atsekti pagal išlikusius kai kuriuos gamtos, istorijos ar kultūros paminklus. Tarp nacionalinės ir vietos reikšmės kultūros, istorijos, archeologijos paveldo objektų yra šie:

  1. Raudonės pilis (XVI a. pab.) (dabar įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla).
  2. Raudonės pilies parkas XVIII a. (Gedimino ąžuolas, liepa su 7 kamienais, Bezdžionkalnis, Meilės kalnas, Draugystės kalnas, Šaulių aikštė).
  3. Raudonės malūnas (1877 m.).
  4. Raudonės Švč. Jėzaus širdies bažnyčia (1931-1932 m.).
  5. Raudonėnų piliakalnis ir kapinynas.

Autorius prof. dr. Raimonda Ragauskienė