Raudonės savininkas kunigaikštis Platonas Zubovas
Beveik dvidešimt metų Raudonė priklausė Rusijos valstybės veikėjui Platonui Zubovui (1767-1822). Kilęs iš vidutinių Rusijos dvarininkų, vos 22 metų tapo Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritu. „Favoritizmas” – tai XVIII a. absoliutinės monarchijos valstybėje susiformavusi dubliuojanti, neformali valdymo sistema. Favoritas, kaip taisyklė palaikė glaudžius asmeninius ryšius su valdovu (nebūtinai buvo meilužis), kurio dėka gaudavo neribotos valdžios dalį. Jo padėties neapibrėžė rašytiniai įstatymai numatantys pareigų užėmimo tvarką, todėl šių asmenų padėtis visada buvo labai nestabili. Neigiamai P. Zubovo asmenybę vertinantys istorikai teigė, kad šis asmuo neturėjo jokių talentų ir gabumų, nebent amžininkų pastebėtą jo turėtą labai gerą atmintį, kuria naudojosi, kai pateikdavo žymių žmonių mintis, kaip savo. Savo aukšta padėtimi jis neva naudojosi vien dėl asmeninių, praturtėjimo priežasčių. Kaip rodo naujesni tyrimai ir turimi istoriniai šaltiniai, ši istorinė asmenybė iš tiesų buvo ganėtinai kontraversiška, pasižymėjo tiek neigiamomis, tiek ir teigiamomis savybėmis, pav. kultūros, švietimo mecenavimu.
P. Zubovas savo padėtį dvare įgijo nustumdamas nuo valdžios ankstesnį Jekaterinos II favoritą kunigaikštį Grigorijų Potiomkiną. Išlikęs pasakojimas kaip 1790 m. G. Potiomkinas varžydamasis su naujuoju favoritu, į valdovės klausimą apie jo sveikatą, prašė perduoti, kad „jis visiškai sveikas, tik vienas dantis jam kliudo (odin zub mnie miesajet), atvyksiu į Peterburgą, ištrauksiu jį”. Tačiau įvyko priešingai ir greitai P. Zubovas, o ne G. Potiomkinas, mėgavosi beribiu imperatorienės pasitikėjimu. Neįprastai greitai kilo karjeros laiptais: 1793 m. gavo grafo, o netrukus ir kunigaikščio titulus, tapo aukščiausių Rusijos ordinų kavalieriumi. Iki Jekaterinos II gyvenimo pabaigos jo rankose buvo 13 aukščiausių valstybės valdymo pareigų. Favoritas iš valdovės gavo dosnų atlygį pinigais ir dvarais, 1795 m. jis tapo Šiaulių ekonomijos (su daugiau kaip 13 tūkst. valstiečių ir kasmetėmis 100 tūkst. rublių pajamomis) laikytoju, dvarų Žemaitijoje ir Kurše (Latvija) (Rundalė) savininku. Favorito padėtis iš esmės pasikeitė 1796 m. po Jekaterinos II mirties.
Naujasis imperatorius Pavelas I paliko P. Zubovui dalį įgaliojimų, nors netrukus jam paliepta vykti į užsienį. Taip 1797 m. jis dviem metams išvyko į lietuviškas valdas. Po kurio laiko grįžęs į Rusiją, P. Zubovas tapo pavykusio sąmokslo prieš imperatorių vienu iš organizatorių. Imperatorius Aleksandras I atsidėkodamas už jo iškėlimą, paskyrė jį Valstybės tarybos nariu, tačiau ankstesnės padėties dvare P. Zubovui jau nepavyko atgauti. Todėl 1802 m. vasarą magnatas dar sykį išvyko į užsienį. Kelionės metu įvyko reikšmingas, P. Zubovo indėlį respublikos padalijimuose rodantis įvykis. Kelyje į Varšuvą lenkai kaltino jį iniciavus Abiejų Tautų Respublikos padalijimą. Nors P. Zubovą ir jo karietą saugojo būrys kareivių, kelyje ją apmėtė akmenimis. Atrodo, kad būsimasis jo Raudonės valdų kaimynas – Gelgaudas išreikšdamas savo pasipiktinimą, raštiškai iškvietė P. Zubovą į dvikovą. Dvarininkui teko teisintis dėl kaltinimų, jis atsisakė stoti į dvikovą.
Nuo 1814 m. P. Zubovas galutinai apsigyveno lietuviškose valdose. 1805 m. jis įsigijo Tauragės, o po metų – Kretingos, Plungės, Grūšlaukės dvarus ir Tarvydų kaimą. 1809 m. vienuolyno žemėje priešais bažnyčią Kretingoje pastatė pastatą bernardinų mokyklai, įsteigė gimnazijos kurso mokyklą. Joje kasmet mokėsi apie 200 vaikų. Ši mokykla veikė iki XX a. vid. Tvarkė ir Kretingos dvaro sodybą bei parką. Pagrindinė vieta, kur Lietuvoje rezidavo P. Zubovas buvo Joniškio dvaras. Lietuvoje kunigaikštis atsidėjo ir labai sėkmingai ūkininkavimui. Jo dvaruose buvo gerai organizuotas žemės ūkis, įkurti žirgynai, veisiami prūsiški žirgai, vietoje medinių statyti mūriniai gyvulių tvartai, svirnai ir malūnai, akmenimis grįsti keliai. Tik retkarčiais dvarininkas išvykdavo į Maskvą, Mitavą ar Rygą.
Gyvendamas Lietuvoje, daugiausiai Joniškio dvare, kurį laiką praleido ir apie 1803 m. (tiksli Raudonės pirkimo data nėra žinoma. Literatūroje galima rasti nuorodų, jog pilį kunigaikštis įsigijo 1810 ar 1811 m.) įsigytoje Raudonės pilyje. Žinoma, jog pilis tuo metu jau buvo apleista, apnaikinta gaisro ir todėl P. Zubovas turėjo ją remontuoti. Tiesa, restauracijos eigoje, pilies stogą ir interjerą apnaikino gaisras. Visgi pilis tuo metu atrodė nuostabiai, jei kunigaikščio P. Zubovo nuolatinis palydovas, „Zubovų giminės metraštininkas” jo nykštukas Ivanas Andrejevičius Jakubovskis (1770-1864) su savo ponu lankydamas Raudonėje ją apibūdino kaip dviejų aukštų „nuostabią pilį ant kalno su trimis bokštais”. Lenkų kilmės, 1789 m. į Rusiją Platono brolio Nikolajaus Zubovo išvežtas Nykštukas Zubovų šeimoje išgyveno 75 metus. Nuo 1801 m. iki pat P. Zubovo mirties gyveno su juo. Jis paliko ir labai vertingą, dabar jau publikuotą istorinį šaltinį – užrašus apie savo gyvenimą pas Zubovus. Nykštukas buvo įamžintas keliuose rusų dailininkų darbuose. Viename nežinomo autoriaus XIX a. pirmoje pusėje sukurtame kūrinyje „Medžiotojas su sakalu” lietuviškos P. Zubovo pilies (gal net Raudonės) fone pavaizduotas, kaip nustatyta, jau susenęs kunigaikštis su prie jo stovinčiu ištikimuoju Nykštuku.
Gyvenimo pabaigoje P. Zubovas vedė jauną vilnietę Teklę Ignatjevną Valentinovič. (19 metų) 1821 m. o po metų jis mirė Rundalės pilyje. Palaidotas Troice-Sergejevo Pustynėje netoli Peterburgo Zubovų mauzoliejuje. Praėjus trims savaitėms po jo mirties gimė vienintelė teisėta jo dukra Aleksandra, išgyvenusi tik dvejus metukus. Našlė antrą kartą ištekėjo už kun. Aleksandro Šuvalovo ir mirė 1875 m. Didžiuliai P. Zubovo turtai (neskaičiuojant valdų, liko 20 mljn. sidabro rublių) perėjo į giminės rankas ir taip pat buvo paskirstyti nesantuokiniams kunigaikščio vaikams. Teigiama, kad buvo deramai pasirūpinta kiekvienu tokiu P. Zubovo vaiku – tėvas dar būdamas gyvas atidėjo po mljn. rub. kiekvienam. Pats gi P. Zubovas, anot amžininkų, gyveno labai ekonomiškai, buvo itin taupus, netgi šykštus, rengėsi paprastai, pokalbyje nuolat kartojo priežodį „taip jam ir reikia”.
Teodoras Narbutas – Raudonė – Raudonės metraštis
Raudonė labai gerai žinoma istorikams, tyrinėjantiems LDK viduramžius. Mat XIX a. pr. karo inžinierius ir garsusis Lietuvos istorikas (neprofesionalas) Teodoras Narbutas (1784-1864) Raudonėje gavo įdomų rankraštį. Paties T. Narbuto teigimu, 1803 m. rankraštį „rankraštinę knygą in 4-to, su puikiu popieriumi, labai juodu rašalu ir dailiu raštu rašytą” išrašams jis gavo iš tuometinio Raudonės dvaro valdytojo Tubielewicziaus. Beje, istorikas pažymėjo, jog Raudonės pilis tuo metu jau buvo sugriuvusi. Pagal rankraščio radimo vietą, istoriografijoje įsitvirtino jo, kaip „Raudonės metraščio” pavadinimas. Istorijos specialiai nestudijavęs T. Narbutas istoriografijoje dėl nekritiško šaltinių vertinimo dažnai laikomas falsifikatoriumi, o jo rasti ir publikuoti istoriniai šaltiniai – istorinėmis klastotėmis. Nors kai kurie jų, kaip pavyzdžiui, T. Narbuto paskelbta Bychovco kronika, detaliau ją panagrinėjus, jau vertinama kaip XV a. pab.-XVI a. pr. didikų Goštautų aplinkoje sukurtas šaltinis. Taigi, atskiros T. Narbuto publikacijos jau braukiamos iš falsifikatų sąrašo.
Tačiau Raudonės metraštis ir toliau laikomas autentiško istorinio šaltinio bruožų turinčiu prasimanymu. Raudonės rankraščio autoriumi nurodomas kažkoks Korczakas ar Korsakas, pasirašęs kūrinio pabaigoje. Nurodyta rankraščio sukūrimo data – 1488 m., parašytas jis lotynų kalba ir dedikuotas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. Svarbiausi metraščio teiginiai – Gedimino dinastija kilusi iš mitinio herojaus Ganelono-Liutauro (lenk. Litawor), vieno iš senovės lietuvių dievų sūnaus. Jo motina buvusi žymė, o jis pats išvadavo Lietuvos kraštą nuo žmogėdrų. Vytenio tėvas, kilęs iš Ariogalos Žemaitijoje, pats Vytenis buvęs nelaisvėje pas Batu, miręs nuo žaibo, o Gediminas buvęs jo sūnumi.
Spėjama, kad rankraštis galėjo būti paimtas iš kokios nors bajoro ar didiko, dvasininko ar miestiečio archyvo silva rerum. Juose būdavo sukauptų dokumentų, įvairių nuorašų, leidusių aprašyti praeitį, pritaikant prie krašto ypatybių, įdedant įdomybių ir prasimanymų. Taigi, tai greičiausiai buvo ne T. Narbuto klastotė, o jo surastas vienas iš silva rerum.
Sofija Platonovna ir jos rezidavimas Raudonėje.
Raudonės pilį įtakingasis kunigaikštis perleido savo ir Sofijos Leontovnos Prišilovskos Rundalėje gimusiai nesantuokinei dukrai Sofijai Platonovnai (1800-1880).
Tai įvyko 1816 m., Sofijai ištekant už Preobražensko pulko karininko Karlo Karlovičiaus Pircho (1788-1822). Jo šaknys buvo Vokietijoje. 1780 m. iš čia į Rusiją persikėlė jo tėvas, kariuomenės specialistas Karlas Pirchas vyresnysis, padėjęs Rusijoje ruošti artileristus. Abu jo sūnus Karlas ir Albertas tapo karininkais. 1799 m. jie buvo išsiųsti į pirmąjį kadetų korpusą, po to tarnavo Preobražensko pulke. Karlas Pirchas dalyvavo garsiose Borodino kautynėse, už narsą buvo apdovanotas Šv. Onos ordinu (3 laipsnio) už didvyriškumą, tapo pulkininku, o nuo 1821 m. rugsėjo 20 d. pakilo iki general-majoro. Nuo 1820 m. iki mirties vadovavo Preobražensko pulkui. Šioje santuokoje Peterburge gimė būsimoji Raudonės savininkė Sofija, Olga, ištekėjusi už generolo N. Chruščiovo ir sūnus Platonas, miręs jaunystėje.
Pirchai daugiau laiko praleido Peterburge nei lietuviškose savo valdose. Nepuolė Sofija Pirch važiuoti į Raudonę ir kurį laiką po vyro mirties. Juolab, kad tuo metu Žemaitijoje (kartu ir Raudonėje) buvo neramu. Kaip tik Raseiniuose 1831 m. ankstyvą pavasarį prasidėjo sukilimo prieš rusus veiksmai. Raudonė taip pat patyrė sukilėlių ir juos persekiojančių caro karių žygius. 1831 m. balandžio 12 d. Raseiniuose suformuoto apie 700 sukilėlių būro vadas J. Surkontas gavo maisto savo kariams Raudonėje ir už tai išdavė kvitą. Gegužės pabaigoje Raudonės valstiečiai atsisakė vykdyti baudžiavines prievoles. O 1831 m. birželio pradžioje Raudonės apylinkėse apsistojo pagrindinės sukilėlių pajėgos: birželio 6 d. per Nemuną ties Žemuoju Gelgaudiškiu persikėlė sukilėlių vado generolo Antano Gelgaudo vadovaujama kariuomenė ir nakvynei sustojo prie Raudonės. Tą patį vakarą į Gelgaudiškį atvyko kito vado H. Dembinskio kariai ir taip pat persikėlę per Nemuną susijungė su A Gelgaudo kariuomene. Persikėlimus dengė Raseinių apskr.. sukilėlių daliniai. Birželio 7 d. Raudonėje, greičiausiai pilyje įvyko karo tarybos posėdis. Nutarta įsitvirtinti prie Šventosios ir Neries upių, surinkti naujų tinkamų karių ir užimti Palangą. Tą pačią dieną kariuomenės išžygiavo iš Raudonės į Seredžių ir Ariogalą.
Liepos mėn. Raudonėje buvo apsistojęs F. Koso vadovaujamas sukilėlių dalinys, kurį liepos 6 d. atvykęs į Raudonę iš čia turėjo išmušti D. Osten Sakenas. Tačiau pagal A. Gelgauso įsakymą, F. Koso sukilėliai aplenkė persekiotojus ir jiems atvykus į Raudonę, jie jau buvo Labgirių dvare. 1831 m. pabaigoje prasidėjo rekrutų ėmimas Žemaitijoje, todėl vėl sustiprėjo priešinimasis caro valdžiai. Susidarė nauji sukilėlių ir besislapstančių valstiečių būriai, puldinėję miestelius ir dvarus ir paleisdami paimtuosius rekrutus. Todėl kai kuriose pilyse, tarp jų ir Raudonėje buvo įkurdintas mažarusių kazokų pulkas.
Atrodo, Raudonės apylinkėse buvo nemažai susipratusių, o kartais ir išsimokslinusių, turėjusių stiprią istorinę savimonę valstiečių. 1864 m. Wladysławo Maleszewskio straipsnyje, aprašančiame jo turistinę kelionę Nemune nuo Kauno iki Jurbarko, pasakojama apie Kaune pasamdytą laivavedį. Savo nuosavu laivu prekyba besivertęs laivavedys puikiai išmanė vietovių istoriją ir sugebėjo ją savo klausytojui įdomiai perteikti. Apie Raudonę jis žinojo, jog šiose vietovėse XIV a. su kryžiuočiais kovojo Kęstutis ir Vytautas, o Žygimanto Augusto laikais pilis tapo vokiečių riterio Kiršenšteino nuosavybe. „Dabar yra kažkokio svetimšalio rankose”, – taip jis apibūdino tuometinės Raudonės savininkės S. Pirch-Kaisarovos valdymą. Tik išplaukus iš Raudonės, laivavedys paprašė keliautojo įdėmiau pažiūrėti į betolstantį upės krantą ir prie kranto buvusį plaustą. Į keliautojo klausimą, „A tai ir vėl pilis, ir vėl kryžiuočių paminklas?”, jį nustebindamas atsakė, kad tai jo plaustas, už kurio matyti jo namas. Paaiškėjo, kad laivavedys buvo valstietis. Paprašytas paaiškinti, kaip jam pavyko valstiečio troboje taip gerai pažinti istoriją, laivavedys paaiškino, jog tėvai jį atidavė į mokyklą, o taip pat „skaito namuose, kai lieka laiko”.
Reikšminga, jog 1831 m. sukilimo įvykiai Raudonėje įsitvirtino istorinėje atmintyje. XX a. pr. režisierius St. Pilka ir dailininkas M. Dobužinskis pastatė spektaklį „1831 metai” pagal Antano Vienuolio dramą. Viena iš dramos scenų aprašo realius istorinius 1831 m. įvykius Raudonės pilyje. Joje vaizduotas partizanų vadų susitikimas su generolu A. Gelgaudu ir jo štabu.
Raudonė nemažai nukentėjo nuo 1831 m. sukilimo. De Faria e Kastro šeimos rankraštyje paminėta, jog Raudonėje 1831 m. kilo gaisras. Be to, pilies savininkų pelną mažino prievoles atlikinėti atsisakę valstiečiai. M. Balinskio duomenimis, 1820-1835 m. niekas net nedraudė pilies mūrų plytas imti ir pardavinėti Jurbarke krosnims ar kaminams mūryti. Tokia nesutvarkyta pilis stovėjo iki XIX a. 6-o deš. Tiesa, dar 1844 m. į Raudonę gyventi nuolat jau po antrojo vyro Paisijaus Kaisarovo mirties atvyko pilies savininkė S. Pirch-Kaisarova.
Antrasis S. Platonovnos vyras buvo vienas iš 1812 m. karo didvyrių, generolas, o vėliau ir senatorius Paisijus Sergejevičius Kaisarovas (1783-1844), kilęs iš XV a. iš Aukso Ordos į Maskvą persikėlusių totorių giminės. Kaip ir pirmasis Sofijos vyras, karinę karjerą jis pradėjo Preobražensko pulke. Prie jo iškilimo nemažai prisidėjo Rusijos kariuomenės vadas M. Kutuzovas. P. Kaisarovas dalyvavo daugelyje 1812-1814 m. karinių operacijų, vadovavo kavaleristams ir partizanams. Nuo 1826 m. tapo senatoriumi, tačiau tai jam nesukliudė malšinti 1831 m. sukilimo Lenkijoje. Atrodo, kad 1840 m. jis vedė S. Pirch, o dar po dviejų metų išėjo į atsargą. Galbūt dėl prastos sveikatos 1844 m. ir mirė.
Nėra žinių, ar jis lankėsi Raudonėje, tačiau čia po jo mirties atvyko našlė ir atnaujino pilį. Kaip minėta, XIX a. vid. raudonę aplankęs lenkų keliautojas W. Maleszewski, pastebėjo jog jau nuo Nemuno pusės nebebuvo vienos pilies sienos. 1856 m. Raudonėje apsilankė kitas lenkų keliautojas T. Triplinas, tvirtinęs, kad pilis iš dalies jau buvo rekonstruota, prie jos buvo pastatyta bizantiško stiliaus cerkvė žaliais stogais, parke terasoje žydėjo gėlės, o pilies teritorijoje buvo atkasamas šulinys. Ji nuomone, pilį rekonstravo architektas L. C. Anikinas. Visos pilies atstatymas vyko apie 25 metus iki 1877 m. Tokią pilį XIX a. jau po rekonstrukcijos piešė M. E. Andriolis, A. Remeris, I. Lepovskis, N. Orda, ji vaizduota ir gausiuose to meto raižiniuose. Apskritai, XIX-XX a. Raudonės pilis viena dažniausiai pieštų, litografuotų ir fotografuotų Lietuvos pilių. 1880 m. S. Pirch Kaisarova mirė Raudonėje, o rezidencija atiteko jos ir K. Pircho dukrai, jau minėtai irgi Sofijai.
„Antroji” Raudonės Sofija – Sofija Pirch Vaksel
Po motinos mirties, o greičiausiai jau paskutiniais jos gyvenimo metais (apie 1877 m.) Raudonėje ėmėsi šeimininkauti baronienė, minėta „Antroji Sofija” (1818-1894), ištekėjusi už Vakselių giminės atstovo kariškio ir rašytojo Levo Nikolajevičiaus Vakselio (1811—1895).
Vakseliai – švedų kilmės giminė, nuo XVIII a. nusėdusi Rusijoje. Rusiškos šakos pradininkas stokholmietis Svenas Vakselis (1701-1762) tarnavo Rusijos laivyne, dalyvavo Kamčiatkos ekspedicijoje, atradusioje nemažai naujų salų ir iškyšulių 9du pavadinti jo garbei jo vardu), turėjo valdų Smolensko gub. Jo vaikaitis Levas Vakselis gimęs Jaroslavlyje, studijavo Varšuvos junkerių mokykloje, kurį laiką kaip štabo kapitonas tarnavo gvardijoje. 1834 m. išėjo į atsargą ir matyt gana greitai po vedybų su Sofija Pirch iš Peterburgo persikėlė į Raudonę. Kartu toliau dažnai lankėsi Peterburge, kituose Rusijos miestuose, užsienyje. Įvairiose vietose gimė ir penki poros vaikai: Sofija Vaksel (1835-1887); Platonas Vakselis (1844-1918); Aleksandras Vakselis (1839-1907); Jekaterina Vaksel ir Nadiežda Vaksel.
Kaip tik gyvendamas Raudonėje, L. Vakselis galėjo atsiduoti senajai savo aistrai – medžioklei. Medžiotojų pasaulyje jis buvo žinomas pirmiausia dėl 1856 m. Peterburge išleistos „Kišeninės knygos pradedantiesiems medžioti su šautuvu ir medžiokliniu šunimi”. Iš viso ji sulaukė net penkių leidimų (1858, 1870, 1876, paskutinis išėjo jau po autoriaus mirties 1898 m.). Puikiai mokėjo prancūziškai, buvo ir geras karikatūristas.
Tuo tarpu baronienė Sofija Vaksel pasižymėjo dideliu muzikalumu, muzikinius gabumus perdavė savo vaikams. Reikia manyti, kad muzikavo ji reziduodama Raudonėje. Bent jau prie pianino ne sykį sėdo, kai 1861 m. lapkritį su trim vaikais – Sofija, Platonu ir Nadežda buvo išvykusi į tolimą ir saulėtą Madeirą (Portugalija). Du vaikai Platonas ir Nadiežda sirgo tuberkulioze ir tikėtasi, kad tinkamas klimatas padės jiems išgyti. Tačiau Nadiežda taip ir nepasveiko ir po kelių mėnesių mirė. Platonas, praleidęs Madeiroje 4 metus išgijo ir dargi pasižymėjo koncertuodamas. Apie tai 1866 m. balandžio 19 d. buvo pranešta „Madeiros laikraštyje”, pristatant įvykusį labdaros koncertą, kurio metu surinktos lėšos buvo skirtos vargstantiesiems.
P. Vakselio pasirodymas nebuvo įtrauktas į programą, baiminantis, kad jam nepablogėtų sveikata. Tačiau jis visgi koncerto pabaigoje labai sėkmingai pasirodė, atlikdamas Manriko ariją iš Verdžio operos „Trubadūras” (akomponavo Žoze Sarmentas). Po pasirodymo publika jį į sceną kvietė keletą kartų, anot žurnalistų, „griaudėjo aplodismentai, šaukta „bravo”, į sceną krito gėlių vainikai”. Laikraštyje paminėta, kad baronienė S. Vaksel gyvendama Madeiroje, nuolat muzikavo su sūnumi ir jo jaunais draugais, tarp kurių buvo ir minėtas Ž. Sarmentas.
Madeiroje ne tik Platonas pasirinko savo kelią (vėliau jis tapo muzikologu), bet ir jo sesuo Sofija čia surado gyvenimo meilę. Jaunuoliai Madeiroje susipažino ir susidraugavo su rašytojo karjerą pradėjusiu portugalu Žozė Karlu de Faria e Kastro. 1870 m. Platono kvietimu jis apsilankė Peterburge, o dar po dviejų metų 1872 m. Raudonėje įvyko Žozė Karlo de Faria e Kastro ir Sofijos Vaksel vestuvės. Jaunieji nutarė gyventi Lietuvoje, Raudonę pasirinkdami savo rezidencija. Taip Raudonės dvaras ir pilis perėjo lietuviškajai portugalų e Kastro giminės šakai.
Paskutinieji Raudonės šeimininkai – lietuviškoji portugalų de Faria e Kastro giminės šaka
Nemažai žinoma ir rašyta apie šią XIX a. pab.-XX a. pirmoje pusėje Raudonės savininkų giminę. Matyt, galima paminėti tik kelis pagrindinius faktus. Raudonėje apsigyvenusi jaunoji pora – Sofija Vaksel ir Žozė Karlas de Faria e Kastro 1876 m. susilaukė sūnaus Žozė (1876-1947), tačiau neilgai trukus jis liko našlaitis. 1887 m. Karaliaučiuje mirė (palaidota Pažaislyje) nestiprios sveikatos jo motina Sofija Vaksel.
Dvidešimt trejus metus Raudonėje našlavo Žozė de Faria e Kastro (jo pageidavimu 1910 m. buvo palaidotas Raudonės kapinėse). Jis pats neūkininkavo, tai buvo pavesta dvaro valdytojams, tarp kurių pasitaikė ir ne visada sąžiningų. Antai, žinoma, kad pilies reikalais ilgą laiką rūpinosi valdytojas Petras Osipovas. Kaip rašoma viename straipsnių: „Kastro prarado sveikatą, ūkio valdymą ir buhalteriją perdavė ūkvedžiui Opasnovui [turi būti Osipovui], kuriuo labai pasitikėjo. Ūkis smuko, Opasnovas lobo – nusipirko tris garlaivius”.
1903 m. po studijų Peterburge į Raudonę grįžęs jaunasis Žozė de Faria e Kastro atliko kapitalinį Raudonės pilies remontą. Tais pačiais metais jis vedė Olgą Viktorovną Kordaševską (1884-1950) ir ilgesniam laikui apsistojo Raudonėje. Tačiau jiems teko ir didžiausi išbandymai. Dvaro savininkai prasiskolino, ypač neigiamai jų padėtį paveikė žemės reforma. Vietoje turėtų 6000 ha. jiems buvo palikta vien tik norma – 150 ha. Tokio kiekio žemės išlaikyti dvarui ir tokiai piliai aiškiai nepakako. Juolab, kad pilį gerokai nusiaubė vokiečiai pirmojo pasaulinio karo metu. Buvo išvežti arba sudeginti paveikslai, biblioteka ir kitos vertybės. Pilis nyko.
Justas Paleckis, atvykęs į Raudonę ir susitikęs su pilies savininku de Faria e Kastro, rašė: „Šis lėnaus būdo senelis su naminio rūbo apdaru skundžiasi dėl sunkių sąlygų. Ką jam daryti su milžiniška pilimi, kur kambarių esą l27? Laikraštyje buvo žinutė, kad Raudonės pilis parduodama iš varžytynių, kaina – apie 1,2 milijono litų”. Iš tiesų, dar 1934 m. rudenį įvyko varžytinės dėl nedidelio sklypo prie pilies, kurias laimėjo malūnininkas žydas Lizelis Gordonas. Tačiau tokiai įvykių eigai pasipriešino visuomenė, protestuodama dėl to, kad pirkinį įsigijo žydas, ir varžytinės buvo anuliuotos. Galiausiai Raudonė buvo perleista Lietuvos bankui, ją ėmė globoti Švietimo ministerijos Kultūros departamentas. 1936 m. pradėti remonto darbai, visuomenėje netgi sklandė mintis čia įkurti vasarojimo vietą Respublikos prezidentui.
Autorius prof. dr. Raimonda Ragauskienė